Jau nebenori nei save kažkur
surasti, nei išreikšt per žodį.
Dailioje šventovėje esi tarpe
kitų, garsesnę giesmę
skambiai traukiančių.
Pasaulis toks žiaurus
kai tu, suklupusi prie slenksčio,
mėgini jį peržengt, o jis neleidžia.
Tuomet ir pamatai save
kitiems naudingoj šviesoje.
Taip aiškiai tau nurodo kelią
išeiti ir negrįžt. O tu juokiesi
iš šitų pastangų bevaisių.
Išeiti neišeiti ar išėjus grįžti?
Kas tokią teisę davę kam nuspręsti?
Paliksiu be kalbų tą susikurtą
šventovę žodžių gal kiek padrikų,
tik leiskit pačiai man nuspręsti,
kada žolė ruduos už manųjų langų,
ir usnimis užžels takai,
kuriais dabar dar vaikštau.
2018 08 16
Parašykite komentarą