Be pavadinimo

Nemėgstu vaikščioti ne viena. Tas klausimas, o kur eisime, šokiruoja. Juk nežinau, kur tas kitas tikrai norėtų. Siūlau tą aną, o man sako, neįdomu, ten aną kartą buvome. Patempia lūpą ir pats nieko nesiūlo. Tuomet sutrinku, nežinau, kur nukreipti tą pasivaikščiojimą, kuria kryptimi ir kad būtų nenuobodu. Kai viena, einu nesuskaičiuojamą galybę kartų ten, kur buvau. Man gerai, miela, pažįstama, artima. O ten, kur nebuvau, ten gali būti baisu. Nebūtinai, žinoma. O ir kitas vietas atrasti gerai, verta. Savišvieta šaunu. Taigi sakau, geriau einu pasivaikščioti viena. Gerai pažįstamais takais, kartais pasukdama į šoną, kur dar nesu buvusi. Bet labai greitai stengiuosi grįžti į pažįstamą vietą, žinomu keliu. Kaip tai vadinasi, nežinau. Bet mane taip traukia, o traukai paklūstu. Tai traukai į vienumą, vienatvę, vienišybę. Nežinau kaip tiksliai tai pavadint. Ir man jau nesvarbu. Ir nesvarbu, kad kitus tai glumina, mane visaip išbara, nori priverst elgtis kitaip. Aš mėgstu vaikščioti viena. Kur miela, kur daug dulkių, graužiančių akis iki ašarų. Nepakartojamas jausmas, neturintis jokio pavadinimo…

2018

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: