Dõbilė ir jūra

(tikrai nieko hemingvėjiško)
 
 
Diena buvo smarkiai vėjuota. Jie trise, Dõbilė, jos vyras Olius ir vyro dėdė, sėdėjo prie jūros. Ne visai taip. Sėdėjo gana atokiai, nes jūra bangavo. Kelių metrų bangos kilo į viršų ir krito žemyn, suduždamos, iš karto kilo kita. Ir taip be paliovos tie vandens stulpai. Sūrūs, nes juk jūros vanduo druskingas. Vyrai žavėjosi ir šūkčiojo girdami tuos kylančius vandens stulpus. Dõbilė niekaip negalėjo suprasti, kas juos taip žavėjo. Pasigrožėjusi tuo didingu vaizdu, ji panoro išlupti šokoladuką ir jį suvalgyti. Kam tirpdyti rankose. Vos tik sušiugždėjo sidabriniu popierėliu, vyro dėdė smerkiančiai žvilgtelėjo į ją. Olius griežtai tarė:
– Ne dabar.
 Suglumsi Dõbilė liovėsi šiugždinti ir vėl leido šokoladukui tirpti delnuose. Dar prisiminė, kad teta įdėjo arbūzą. To irgi norėtų. Daug labiau nei spoksoti į tas kylančias ir krentančias bangas, kokios jos didingos ir kerinčios bebūtų. Abu vyrai toliau garsiai žavėjosi tuo reginiu. Ir kada jiems bus gana tos sūrios nesąmonės?! Pažiūrėjai minutę kitą ir užtenka. Dõbilė keiksnojo tą nesibaigiantį jūros putojimą ir jautė, kaip nekenčia jos vis labiau. Niekuomet jūra jos netraukė. O nuo dabar dar ims jos nekęsti. Pačiai buvo kiek keista. Visuomet mėgo erdvę. Visur: namuose, kieme, parke, mieste. Nervino, kad namai vienas prie kito tiesiog prilipę, jokio tarpelio tarp jų. Jūra atveria tokią erdvę, o jai, Dõbilei, vėl netinka. Tos grėsmės, kylančios iš bangų, bijojo. Braidė visuomet tik prie kranto ir trumpai.
Šokoladukas jau beveik sutirpo nuo delnų šilumos, magėjo bent atsigaivint arbūzu. Bet niekas neskubėjo jo prapjauti. Vyrams atkakliai magėjo tik jūra su tomis kelių metrų aukščio bangomis. Kelintą dieną jau tampė tą arbūzą prie jūros, paskui atgal namo, nes va ir teta jo norės. Nupirko jai šokoladuką, o tas pavirto į nieką. Jūra toliau siautėjo. Dõbilė jautė kaip subjuro nuotaika. Neapykanta tam milžiniškam vandens monstrui išaugo ir lydės ją visą gyvenimą. Kaip ir prisiminimas to ištirpusio šokoladuko ir niekuomet neprapjauto arbūzo, kurį grįždami pamiršo sausakimšame traukinuke, vežusiame juos pagaliau nuo jūros namo.
2018 08 22/23

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: