Virginijus Sungaila. Dviese

kylą į lubas smilkstantys smilkalai
apkurtusiame apakusiame kambaryje
kur per grindis ropoja ligos
moters kraują perpila angelui
kad jis pradėtų skraidyti
ir paliktų šį besibaigiantį gyvenimą
paskutiniai vyro žodžiai
įdedami į pavasario pumpurą
tikintis kad ši šaka kažkada pražydės
angelas neskubėdamas jau skraido po kambarį
smilkalai gulasi šalia mirusių vyro ir moters
niekas negali paaiškinti
kodėl dviem žmonėm yra tik vienas angelas sargas
už kambario lango niekas nepasikeitė
ta pati despotų ruja valdo miestą
ta pati besibaigianti vasara
ir ta pati saulės katarakta
žvelgianti į visus iš aukštybių
vyras ir moteris žinojo kad jie mirs kartu
kai tik pirmą kartą suartėjo
vėjas pravėrė langinę
ir angelas lydimas smilkalų kvapo
paliko šį kambarį
kuriame laimingi gulėjo vyras ir moteris
nes jų paliktas mažas pumpuras kažkada tikrai išsiskleis

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: