Archive for 2018 rugpjūčio

Visko daug

25 rugpjūčio, 2018
Kiek daug visko
krito prikrito:
laiškų ir lapų,
tiesos ir melo,
lietaus ir giedros.
Kiek daug visko
išsakyta vėjui ir
dangui, paukščiams,
pakirdusiems ryto glėby.
Kiek žmogiško niekalo
sudėta į posmą, kurio
neskaitys ateity gal
nė vienas žmogus.

(more…)

Vakarykštis vaisius

25 rugpjūčio, 2018
Prie senosios sodo obelies palinkęs,
glamonėja vakarykštį vaisių liūdesys.
Sako, viskas vėjais, viskas veltui.
Samanos ir dilgėlės greta.
Rudenėjant lieka tik ražienos
su saldžių aviečių skoniu naktimis
Vakarykštės svajos nepaklausios,
neužtepsi ant šiuolaikiškos lemties.

(more…)

Dõbilė ir jūra

23 rugpjūčio, 2018
(tikrai nieko hemingvėjiško)
 
 
Diena buvo smarkiai vėjuota. Jie trise, Dõbilė, jos vyras Olius ir vyro dėdė, sėdėjo prie jūros. Ne visai taip. Sėdėjo gana atokiai, nes jūra bangavo. Kelių metrų bangos kilo į viršų ir krito žemyn, suduždamos, iš karto kilo kita. Ir taip be paliovos tie vandens stulpai. Sūrūs, nes juk jūros vanduo druskingas. Vyrai žavėjosi ir šūkčiojo girdami tuos kylančius vandens stulpus. Dõbilė niekaip negalėjo suprasti, kas juos taip žavėjo. Pasigrožėjusi tuo didingu vaizdu, ji panoro išlupti šokoladuką ir jį suvalgyti. Kam tirpdyti rankose. Vos tik sušiugždėjo sidabriniu popierėliu, vyro dėdė smerkiančiai žvilgtelėjo į ją. Olius griežtai tarė:
– Ne dabar.
 Suglumsi Dõbilė liovėsi šiugždinti ir vėl leido šokoladukui tirpti delnuose. Dar prisiminė, kad teta įdėjo arbūzą. To irgi norėtų. Daug labiau nei spoksoti į tas kylančias ir krentančias bangas, kokios jos didingos ir kerinčios bebūtų. Abu vyrai toliau garsiai žavėjosi tuo reginiu. Ir kada jiems bus gana tos sūrios nesąmonės?! Pažiūrėjai minutę kitą ir užtenka. Dõbilė keiksnojo tą nesibaigiantį jūros putojimą ir jautė, kaip nekenčia jos vis labiau. Niekuomet jūra jos netraukė. O nuo dabar dar ims jos nekęsti. Pačiai buvo kiek keista. Visuomet mėgo erdvę. Visur: namuose, kieme, parke, mieste. Nervino, kad namai vienas prie kito tiesiog prilipę, jokio tarpelio tarp jų. Jūra atveria tokią erdvę, o jai, Dõbilei, vėl netinka. Tos grėsmės, kylančios iš bangų, bijojo. Braidė visuomet tik prie kranto ir trumpai.
Šokoladukas jau beveik sutirpo nuo delnų šilumos, magėjo bent atsigaivint arbūzu. Bet niekas neskubėjo jo prapjauti. Vyrams atkakliai magėjo tik jūra su tomis kelių metrų aukščio bangomis. Kelintą dieną jau tampė tą arbūzą prie jūros, paskui atgal namo, nes va ir teta jo norės. Nupirko jai šokoladuką, o tas pavirto į nieką. Jūra toliau siautėjo. Dõbilė jautė kaip subjuro nuotaika. Neapykanta tam milžiniškam vandens monstrui išaugo ir lydės ją visą gyvenimą. Kaip ir prisiminimas to ištirpusio šokoladuko ir niekuomet neprapjauto arbūzo, kurį grįždami pamiršo sausakimšame traukinuke, vežusiame juos pagaliau nuo jūros namo.
2018 08 22/23

Godi

21 rugpjūčio, 2018
Aš godi.
Man visko reikia.
Mano praeities ir mano dabarties.
Ir to kas bus,
kai duris užtrenks man
dangus su savo
pragaištinga motinėle išmintimi.
Godi esu rasotųjų palaukių,
miesto dulkių,
smogu prisirpusio lietaus.
Neliepkit man
atsižadėti laiko,
kai aistrose bijūnų raudonų
saldžiai svaigau.
Išeidama paliksiu savo plaukus
sklandyti vėjyje,
plaukioti upe.
Kad vėl galėčiau saule pasidžiaugti,
o naktyje atgimčiau
painiam vorų tinkle nenuorama dvasia.
 
2018 08 21

Be pavadinimo

20 rugpjūčio, 2018

Nemėgstu vaikščioti ne viena. Tas klausimas, o kur eisime, šokiruoja. Juk nežinau, kur tas kitas tikrai norėtų. Siūlau tą aną, o man sako, neįdomu, ten aną kartą buvome. Patempia lūpą ir pats nieko nesiūlo. Tuomet sutrinku, nežinau, kur nukreipti tą pasivaikščiojimą, kuria kryptimi ir kad būtų nenuobodu. Kai viena, einu nesuskaičiuojamą galybę kartų ten, kur buvau. Man gerai, miela, pažįstama, artima. O ten, kur nebuvau, ten gali būti baisu. Nebūtinai, žinoma. O ir kitas vietas atrasti gerai, verta. Savišvieta šaunu. Taigi sakau, geriau einu pasivaikščioti viena. Gerai pažįstamais takais, kartais pasukdama į šoną, kur dar nesu buvusi. Bet labai greitai stengiuosi grįžti į pažįstamą vietą, žinomu keliu. Kaip tai vadinasi, nežinau. Bet mane taip traukia, o traukai paklūstu. Tai traukai į vienumą, vienatvę, vienišybę. Nežinau kaip tiksliai tai pavadint. Ir man jau nesvarbu. Ir nesvarbu, kad kitus tai glumina, mane visaip išbara, nori priverst elgtis kitaip. Aš mėgstu vaikščioti viena. Kur miela, kur daug dulkių, graužiančių akis iki ašarų. Nepakartojamas jausmas, neturintis jokio pavadinimo…

2018

Ruduo

20 rugpjūčio, 2018
Ruduo.
Ir kas?
Ar graužia sąžinė,
kad viskas pabaigon,
o tu klaidų raudonu
parkeriu neištaisei?
Veidai nuraudo,
nes kaitra prabėgo,
kai bėgom meilę
pirmo kvėptelėjimo
pasivyt?

(more…)

Ilgesys

20 rugpjūčio, 2018
Sukandu dantis.
Kietai
Tarp jų dejuoja
ilgesys to,
kas galėtų būti,
jei ne naktis
ir jos tamsoje
dingstantys šešėliai.
Užmerkiu akis.
Tvirtai.
Nes skauda
nuo per ryškios
dienos šviesos.
Tarp blakstienų
įstrigęs dienos sūrumas
graužia obuolį.
Sugniaužiu kumštį.
Virš jėgų.
Jame aš ir neišbaigtos
gyvenimo linijos.
Sprunkančios nuo manęs
į vakarą.
Nes ryto joms jau gana,
čiobreliais per ilgai mitusio.
Nesugniaužtu delnu
nubraukiu žymą nuo kaktos.
Siela ar sielvartas
varva šiltais lašais
pro pirštus?
Pro kietai sukąstus dantis
ilgesys virsta
pratisu dejavimu.
 
2018 08 20

Įkyrūs pasikartojimai

19 rugpjūčio, 2018

Pasikartojimai. Viskas tėra pasikartojimai tik kiek kitoje šviesoje, kitoje nuotaikoje, kitaip įrėminti. Lekiame į tuos pasikartojimus kaip į kažką visai naujo, nematyto, neregėto, negirdėto. Pakeisti čia nieko neįmanoma, nes įprotis yra giliai įsišaknijęs mumyse. Skubame pasidalinti kažkuo, ką patys gavome, radome, ką mums kas padovanojo, priskyrė ar gal net per jėgą įbruko. Dalinamės dar ir todėl, kad kartais tiesiog nežinome, ką su tuo mums veikti, kur tą aną padėti, kaip priimti. Atmest kaip nereikalingą juk nemandagu. Manau, netiesa. Geriau sąžiningai atmesti tą brukalą nei dalintis juo su kitais, idant tie kiti išspręstų už mus tą mus dirginančią problemą. Beveliju pati, kas mane suerzina, kas man nepatinka ar ko negaliu suvokti, pašalinti pati. Ir pasišalinti laiku pati iš man nepriimtinos auditorijos. Turiu deja pripažinti, kad ir mane pašalina, liepia susirinkt žaisliukus ir maut iš kiemo. Taip jau yra. Nieko tame labai blogo, nors ir gero mažoka.
Sakiau, kad viskas kartojasi. vakar pakalbėjau Jono Mačiulio Maironio žodžiais. Tiesiog šiaip iš atminties vaidilutės pavidalu išniro posmas iš ,,Nuo Birutės kalno“. Šiek tiek liūdnas, kiek filosofiškas, kiek į save ir kiek iš savęs. Liūdesys normalus jausmas. Nemanau, kad yra tokių, kurie jo niekada nepatyrė. Tikrai nemanau. Net pats gražiausias rytas gali nuteikt liūdesiui, nes va šiandien jis atėjo, o ryt jau nežinia. Na jis ateis, bet gali būt, jau ne tau. Kiek tas liūdesys su apmaudu ar pavydu sumišęs, tai nuo mūsų kiekvieno individualiai priklauso. Aš asmeniškai labai pavydi. Bet tas gilus pavydas ir varo mane į priekį. Kitaip tikrai nesuprantu, kam ir kodėl vis dar mindau šią žemę, atkakliai ką rašinėju. Turėčiau liautis, mėgautis savimi, truputį kitais, truputį aplinka. Tais rėmais, kuriuose gana neblogai jaučiuosi. Gražus tas įrėminimas, nors ir neprabangus.
Svarbu juk, kas įrėminta. Nors gal ir rėmai nepaskutinį vaidmenį visame tame atlieka. ,,Žinai, gera paroda, gražūs paveikslai, gerai tapai. Bet va rėmai tai galėtų būt prabangesni.“( Citata iš filmo ,,Dėl šeimyninių aplinkybių“ su a. a. J. Jevstignejevu) Gal ir ne visai tiksliai pacitavau, bet esmė, manau, liko.
Ta esme ir baigsiu. Ir pasikartojimais. Juk ir aš esu tas pasikartojimas, kuris kas rytą ima brautis į jus. Nors gal to ir visai nenorite. Bet jis va braunasi, nes, kol dar mindau žemę, tai ir pasikartoju, šmėžuoju jums prieš akis. Vienus nervinu, kitiems gal esu malonus pasikartojimas. Įkyrokas, bet dar ne visai reliktas.
2018 08 19

Minčių labirintuose

18 rugpjūčio, 2018
Tiek ir lieka, tik tiek,
tie besitęsiantys minčių akordai.
Ir rudenėjanti palaukė,
su paukščiais, išskrendančiais
vasaros ieškoti.
Tik tiek ir lieka,
labirintai gūdūs, minčių,
kurioms jau nederėtų vaikščioti
prie upės, kurioj valtelės poromis
taip tykiai supasi.
O antys nelipa į krantą,
įtardamos žabangas.
Kiekvieną vakarą stebiu kaip
vakarėjantis dangus,
paskutiniu saulės spinduliu
bangas palietęs, į naktį sklendžia.
Tik tiek ir lieka:
Susišaukt su rudenėjančia palauke.
Paleisti savo kregždę skristi,
kur širdis ją šaukia.
Minčių pasenęs labirintas
vaškinių žvakių šviesoje
painių voratinklių aptrauktas.
Tik tiek ir lieka, tiek ir lieka
įvesti ilgesį į labirintą gūdų
ir ten jį užrakinti.
2018 08 18

Dienos fiesta

18 rugpjūčio, 2018
Nelieka nieko.
Tik sutrypta dulkė
ant sutrūkinėjusio dirvono.
Čiaudėji nuo jos.
Su panieka tau ištiesia menkutę
duonos riekę.
Tu pats pagardini ją sviestu,
kad nebūtų pernelyg sprangu.
Pakvieti save
į savaip susiplanuotą dienos fiestą.
Įteigdamas pats sau: Smagu.
Tik muzika ne ta.
Aranžuotė senstelėjusi.
Briaunuotoje stiklinėje
drumzlina kava iš primiršto bistro.
 
O tu teigi pats sau:
Žavi bus šios dienos fiesta.
Su prieskoniu iš dulkių ir alinančio geismo –
neužmiršt savęs dienoj.
 
2018 08 18