Archive for 2018 rugpjūčio

Nuotaikos rožė

16 rugpjūčio, 2018
Šiandien nuotaika tokia,
kad noris stūgauti vilke
sapnuose bedalio.
Išjuokti liūdesį,
sudarkyti džiaugsmą,
apkalbėt blogai kaimyną,
skubantį pro šalį.
Atimti porciją ledų
iš strakaliojančio aplinkui vaiko.
Pabūti žiežula sena.
Jauniems, laimingiems
išdrožt tiesas archajines,
kad tyko jų nedalios grėsmė.
Obelies šakelėje surasti
įstrigusios romantikos žiedelį.
Sulaukus vakaro žaros,
suleist dantis į ją,
kam mulkino tiek metų sielą,
meilės viltimi gyvenančią.
Iš savo sidabrinės vienumos
numegzti draugams ir nedraugams
gerumui susidėt krepšelį.
Šiandien nuotaika tokia
su vilkės kaprizu,
sapnuose aplankyt bedalius.
Pabūti nuotaikos arbatine rože
stiklinėje, ne krištolo vazelėje.
 
2016 liepa

Ačiū tau

16 rugpjūčio, 2018
Ačiū Tau už nemigos naktį,
už lietaus su sniegu sutartinę.
Man reikėjo seniai susiprasti,
kad jaunystė žemyn palypėjo.
 
Nužydėjusios obelys gundo
obuoliais rudenėjančių sodų.
Naktis mėnesį jauną glaudžia.
Širdis groja klaidingą akordą.
 
Ačiū Tau už žodžius neištartus,
už nebylią pamoką duotą.
Man reikėjo pačiai susiprasti:
Jausmams negalioja sutartys.
 
Mėnesienos sulopytas takas
per jaunystėj braidytą sodą.
Laimė buvo tokia trumpalaikė.
pacukruotos spanguolės skonio.
 
Ačiū Tau, kad mano vienatvėje
albume ne ramunė būrėja dūlėja.
Geltonžiedė arbatinė rožė vazoje,
ir lietus su sniegu sutartinėje.
 
2016 vasario 14d.

Apie save

16 rugpjūčio, 2018
Jau nebenori nei save kažkur
surasti, nei išreikšt per žodį.
Dailioje šventovėje esi tarpe
kitų, garsesnę giesmę
skambiai traukiančių.
Pasaulis toks žiaurus
kai tu, suklupusi prie slenksčio,
mėgini jį peržengt, o jis neleidžia.
Tuomet ir pamatai save
kitiems naudingoj šviesoje.
Taip aiškiai tau nurodo kelią
išeiti ir negrįžt. O tu juokiesi
iš šitų pastangų bevaisių.
Išeiti neišeiti ar išėjus grįžti?
Kas tokią teisę davę kam nuspręsti?
 
Paliksiu be kalbų tą susikurtą
šventovę žodžių gal kiek padrikų,
tik leiskit pačiai man nuspręsti,
kada žolė ruduos už manųjų langų,
ir usnimis užžels takai,
kuriais dabar dar vaikštau.
 
 
2018 08 16

Skubėkite pasmerkt

15 rugpjūčio, 2018
Skubėkite mane pasmerkt.
Juk aš kalta,
kad tęsiasi sausra,
kad lietūs lyja
ir telkšo balos
miesto vidury.
Tai aš kalta, kad debesys
užgožia saulę
ar šviečia ji per ryškiai ir
skaudina akis.
Skubėkite pasmerkt mane
iš anksto ryto ar nakčiai
įsibrovus pro
neužtrenktas duris
Jums bus lengviau,
kai aš, nuo to sutrikusi,
save prismaugsiu,
iki uždusimo, senu
anų laikų diržu.
Skubėkite mane pasmerkt.
Tyla, kalbėjimu.
Skundu, intrigomis.
Nes galit nesuspėti pasakyt:
Tai tu visur ir visuomet kalta.
Tegul, juk aš net ir saviems
tik dilgialapis pievų katilėlis
2018 0815

Aksesuarai

14 rugpjūčio, 2018

Išsineri iš nakties
lyg iš naktinių marškinių,
nakčiai pridengusių sąžinę.
Dienos šviesoje
savo erzelį
slepi po madingais
aksesuarais.
Lenkta antakių linija
vienus žavi kitus atstumi,
tave žvilgsniais
iš padilbų varstančiais.
Ką vertingo turi, slepi
giliai iškirptėje, vos
krūtinę pridengusioje.
Ko neturi, nusipirkt ketini
už pinigus, ilgai nesvarsčiusi.
Manėte, bus graži iš ryto
meilės lyrika.
Deja, išėjo žaizdas sutvarstyti.
Gyvenimas šis
ne vien meile gražus.
Blizga ir kitokiais aksesuarais.
Ne visada prabyla
nudailinta antikos dainių kalba.
Pasitelkia vilkų staugimą.
Gerai ir toks,
kai po nakties sąžinė
suplėšo naktinius į skutus.
Liktų nuoga, jei ne
madingi aksesuarai.

2018 08 14

9:43 vakaro

13 rugpjūčio, 2018
Vakaras, kuriame nebus mano pėdų. Tik išblyškęs, vaiduoklio snukiu, vaipysis mėnulis danguje. Tik žvaigždės mirksės viena kitai, teigdamos žinančios visas mano paslaptis. Vakaras su savo natiurmortais kas kartą krečia savo pokštus, priversdamas ruoštis miegui, kuris niekaip neateina. Nes dar ne laikas, dar nesotus dienos pramogų, sukaitęs, net perkaitęs nuo savo paties pastangų ateiti, bent užeiti valandai kitai. Šiuolaikinių technologijų mastai neaprėpiami, tikrių tikriausi spąstai tiek protui, tiek sielai. Nors pastarajai gerokai tenka paplušėti nugalint protą. Bet ir tas nėra visagalis, kai mintys stūgauja dvasinio peno, nesutinka būt rakinėjamos ausų ar dantų krapštukais.
Sakiau, nebus mano pėdų šį vakarą. O net sukaitusi stuksenu klavišais, idant sau ant žaizdų daugiau ko užberčiau. Kam kitų žaizdas kuo maitinti, penėti. Per šykšti esu, kad savas išdavusi, kitų aitrinčiau.
Gyvenimas nėra mano atradimas. Tiesiog jis yra. Kartais suknistas, kartais visai nieko sau. Tie laikai, kai per jį stuksenau smailiais aukštakulniais, gracingai puošusiais mano kojas, praėjo. Ir kipšai jų nematė. Užtat dabar stuksenu per jį, į jį kompiuterio klavišais. Pažanga sesė. Nuo jos niekur nepasidėsi, be jos niekaip nevalia. Bet ir su ja kartais imu blūdyti eilėmis, manydama ką rimtai verto sukurti ir kitiems pakišt po nosimi. Nes jei nepakiši, tai praeis net nevyptelėję mano pusėn. Negaliu to pakęsti. Baisiai mėgstu būti pastebėta. Nesvarbu kaip: pagirta, išpeikta, išpūsta, apspjaudyta…, kad tik ne pro šalį abejingai. Prisipažinsiu, turiu garbintojų, turiu kritikų, net niekintojų ir nemenkai žvelgiančių į tolį pro mano viršugalvį abejingai. Įdomu ar ne per sunku, nes esu aukštaūgė? Kartą kažkada ėmiau ir paklausiau, bet neatsakė nė vienas.
Vakaras greit judės į pabaigą, bus naktis, o miego nė šapelio nei galvoje, nei akyse, nei kokioje kitoje kūno dalyje, kurių visas, ačiū Dievui, tebeturiu. Oi, ne visai taip. Kai buvau 14, išpjovė velniop glandas. Bet jos gal nėra jokia kūno dalis? Šiaip visai nieko, kad miegas kažkur praslipo. Tegul ir jis pavaikšto. Gal mėnesieną į pačias pasiims. Tuomet jau visai ramybė nuo jo būtų. Nereikėtų jo laukiant tais juodais klavišais stuksenti, gyvenimui apie save primenant. Aukštakulniais jau nelabai bepritinka jį mėgint vis pakibint.
Tai ir viskas apie mano vakarą, kuriame pėdos vis tik liko. Juodais klavišais įmintos, juodomis raidėmis baltame fone. Savęs įkyrus visiems priminimas, kad su paskutine parašyta raide niekas niekuomet taip ir nepasibaigia, net jei pasakai ate…
2018 08 13
9:43 vakaro

Iš ką tik perskaitytos S. Lundberg knygos ˵Raudona užrašų knygelė“.

13 rugpjūčio, 2018
˵Tėtis. Jo dvasia yra čia… . Po laikraščių krūva ant jo padarytos kėdės su mamos nuausta sėdyne. Jis tenorėjo iškeliauti į tolimas šalis. Viskas jo sukurta – tai daiktai, esantys tarp keturių namų sienų. Amatininko rankų darbo kūriniai…“
˵Noriu palinkėti, kad tau visko būtų pakankamai,… . Pakankamai saulės, kad nušviestų tavo dienas, ir lietaus, kad įvertintum saulę, pakankamai džiaugsmo, kad sustiprintų tavo dvasią ir skausmo, kad suprastum mažus gyvenimo džiaugsmus, ir pakankamai naujų susitikimų, kad prireikus turėtum jėgų išsiskirti.“
˵ Kai pasensti, neseni prisiminimai blėsta, o vaikystės – tampa tokie ryškūs, tarsi visa tai būtų įvykę ką tik.“
˵Visi nešiojasi meilę, kuri nepraeina. … Visi tokią turi. Ką nors, kas įsikūrė širdyje ir ten užstrigo.“
˵Kai laikas telieka vienintelis dalykas, kurį turi, mintys tampa gilios.“
˵Tik vienas procentas leidykloms pasiūlytų rankraščių tampa knygomis. Vienas menkas procentas. Tikimybė per maža…“
2018

Su manimi naktis

13 rugpjūčio, 2018
Pakalbėjo su manimi,
ne kas kitas, naktis.
Sapnais.
Gerais, negerais.
Paglostė savo vėsa
jausmų virpulius.
Pakuteno šalčiu
krūtinę ir pažastis.
Viskas dora ir dorai,
be potekstės jokios.
O skambina varpais:
Gašli, girdi, naktis.
Nubausti būtinai.
O ji tik pamirštų aistrų
tyli plaštakė.
O ji tik motina iš laikų,
kai visko buvau pernelyg
soti, kad išsaugočiau.
Nebijau glostančios,
bučiuojančios mane nakties.
Bijau dienos piktų varnų.
Sutūpę medyje baisiai
kranksės už meilę
nakčiai ar naktį.
Esu tik moteris už aklinai
užvertų langų,
kartais nugrimztanti į nakties
buvusią paslaptį.
 
2018 08 13

Naktys drugiu

13 rugpjūčio, 2018
Po vakarykščio šurmulio
siela pritilo.
Blyškiame dienos fone
tavęs per daug.
Per daug to keisto vientiso
švilpimo vėjų,
kuriems nė motais tavo noras
išeit ir nepareit,
saulėlydžiui palietus horizontą.
Ne su visam.
Tik vėl iš naujo pamatyt save
atgyjančią nakty.
Nebojančią išsiliet lig dugno,
lig paskutinio lašo.
Sugrįžt melsvų rugiagėlių laukais
į savo miestą.
Juk grindinio vaikai su juo tvirtai
krūvon suaugę.
Sutemus paskrajoti mieguista gatve
nakties drugiu,
liest sparnu ne savo langą.
Rytui stojus,
moterimi sugrįžti į save, į savo guolį,
iki saulė nusileis.
Ir vėl tamsoj pratęst drugiu savas
nakties keliones.
Tiek, kiek dar paskirta žemėj laiko.
 
2018 08 13
 

Lyg parodija

12 rugpjūčio, 2018
Vėl visi paskaitys,
gūžtelės pečiais
nusišluostę rankas
į popierinį rankšluostį.
Nes sudrėko beskaitant eilutes,
iš kurių krito rasos praėjusio laiko.
Bet paliko sausas akis
iki perštėjimo, iki niežulio,
nors skambėjo vidury nakties
vario varpai išėjusiems miego.
Kas pasitiks ir kada juos
dangaus debesų papėdėje?
Žinau, gūžtelės pečiais:
Saulėtas juk rytas.
Liko išėjusių vardai,
o kur ne kur ir jų – lyg parodija –
ne per ryškios pėdos.
 
2018 08 12