Archive for 2018 rugsėjo

30 rugsėjo, 2018

Ir ką daryt,
ką man daryti
su trimis klaustukais?
Išsiaiškinti pačiai sau, ką
jie galėtų reikšti?
Ar atverti to, ką
rašau rytais, tos
savęs parodijos paslėptą esmę?
Pasaulis po žvaigždėmis naktį
juk toks nepakartojamai gražus,
o dieną debesų agonijoje
vienas blaškosi.
Išliksiu savyje rami.
Su trim klaustukais,
kurių prasmė
užgimsta su žmoguje
ir nesibaigia su jo mirtimi.

Be datos

Ar būtina

30 rugsėjo, 2018
Ar būtina
viską paliesti
žodžiu, šypsniu,
malda, atgaila?
Sudrėko akių kampučiai,
pakalbinti bučinio,
kurio seniai nebėra.
Į medį po tolimo skrydžio
sutūpę paukščiai
stebėsis, kad viskas
iš naujo įsisupa ūkanom.
Ir vėjai prabyla
savaip užsirūstinę
už tiesą, už melą,
už paliktą pėdą,
kur jai nevalia.
Piliakalniai tyli,
jaukiai priglaudę savyje
garbiųjų aistras.
 
Ar būtina buvo bristi per upę,
į statųjį krantą, į horizonto šviesas?
Dega išdžiuvę akių kampučiai,
ilgisi bučinio, besilinguojančio
pušies nulaužta šakele.
 
2018 09 30

Svirplio muzika

29 rugsėjo, 2018

Nei linksma,
nei liūdna
mažo svirplio muzika.
Vakaro tyloje
amžinieji garsai
saldumu dienos
virpa horizonte.
Ten, kur upės banga
praryja dangaus kraštą.
Tamsaus kraujo spalva,
o kodėl sakote,
aukso raštas?
Monotoniška svirplio
daina į upės bangavimą
nakčiai nugrimzta.
Rasoja pritvinkęs dangus,
sugraudintas mažojo svirplio
dalios grot į kantrią
vakaro tylą ir išeit
negirdimai,
neišklausytam.

2018 09 29

Į save

28 rugsėjo, 2018

Nusibodo. Gimiau ir ėmė mane lamdyti, kokia turiu užaugti, būti, kaip elgtis, kur eiti, neiti. Kada juoktis galima, kada jau nepadoru, nes pamanys, kad esu (atsiprašau už tokį liaudišką žodį) mižaltaškė. Iš kur kiti žino, kokia aš turiu būti, o kokia jau ne, jei aš pati nelabai žinau, nelabai dar suprantu, nors sako kuo senesnė, tuo išmintingesnė. Iš šalies geriau matyti? Abejoju. Na gal iš šalies ir geriau kas ten matyti, bet va žinot, kokia man būti ar ne, galiu tik aš pati. Patariamasis žodis gerai, jei jo niekas nebruka per jėgą, nes brukamas patampa keiksmažodžiu. O man tos nepriimtinas ir gana. Taigi, sakau, nusibodo. Esu kokia esu, darau, ką noriu tą akimirką daryti, kalbu kaip noriu, valgau irgi ką noriu ir kaip noriu. Šiek tiek va čia nesakau tiesos. Nes valgau, ką galiu įpirkti. Bet čia jau visai kita kalba, arija iš kitos operos. Būtų pavadinimu Avarija. Jetkau, jau tas mano pomėgis iš savęs pasišaipyti. Bet geriau jau aš pati iš savęs nei kas kitas apšauks mane pasigėrusia ar apsirūkiusia.
Va šiandien niekas į jokį eilėraštį, nei gerą, nei blogą nesipina. Mintis turiu omenyje. Ir visai suprantama. Nėra ko jas į ką pinti, kuo paversti. Tegul sau riogso. Kad jas kur galas. Nėra ko joms vaikščiot jovarų tiltais ar paauksuotą rudenį myluoti lyg kokį vyrelį, vyną be paliovos maukiantį. Fe tokį iš viso. Ir mane palikite ramybėje. Būsiu kuo panorėsiu, kokia norėsiu. Jei verkt, tai iš dūšios, jei kvatotis, tai kad visi girdėtų ir pavydėtų. O dar geriau, užsipavydėtų negyvai. Nėra ko mane lamdyti pagal savo apibrėžimus. Bent dabar noriu visai savaip. Ir viską savaip. Nemanykite, kad tai lengva. Tai ėjimas link savęs ir galiausiai į save suvisam. Ir tai neturi nieko bendro su būvimu savimi. Visai nieko. Nors būtent dauguma tai taip ir įvertina ir pabrėžia tą būtinumą būt savimi. Tai per daug paprastas, jei ne prastas, prasčiokiškas) supratimas, pasenęs kaip šis sumautas pasaulis. Bet kai kito nėra realiai, tai ir šitame nieko tokio pasisukinėti. Ir prieš išeinant iš jo, įeiti į save. Su visom akim, ausim, nosimi… Ir nepamiršt pasiimt SAVĘS.

Apie senas šlepetes

28 rugsėjo, 2018
(Parodija į save)
 
Nusimetu senas šlepetes. Patikėkite, spaudžia.
Nemyluosiu šių metų rudens. Jo ir taip apstu už lango.
Palšas dangus, nuo debesų, ir lietaus lašai tokie šalčiu engiantys.
Naktį iškeikė mėnuo mane, kodėl skaičiuoju žvaigždes,
jam tarnaut pasirengusias.
Prikalbėjau per daug, ne taip, netobulai?
Brangsta gyvenimas, kurio taip mažai, kad sutelpa visas vaiko saujoje.
Senos šlepetės po lova. Kas negerai? Kam, kodėl jas laikau,
spaudžiančias,nepatogias? Atsakau: skubantiems
pro šalį nelaimės aitvarai. Pataps laimingi.
Man visaip būtų gerai. Juk lietūs dainuoja. Ir senos šlepetės
iš po lovos iškiša nosis. Nemyluosiu šių metų rudens. Jo suknistos darganos. Truputis manęs joje ir vakaro tamsa. O senos šlepetės, išmintos kreivai, mielos, nors spaudžia.
2018 09 28
 

Priminsiu tau

28 rugsėjo, 2018
Priminsiu tau
apie save
šlamėjimu beržų,
žalių, nugeltusių, nuogų,
prie kiemo vartų.
Mirgėjimu žvaigždės vakarės,
ūkanom rytais,
kai meldai tyliai snaudžia.
Manęs tiek daug
toj buvusioj tyloje tarp mūsų,
kai žodžiai garsiai ištarti
skaudžiai rėžė ausį.
Sekundės dalyje,
akimirksnio baigty
nutolome viens kito neišklausę.
 
2018 09 28

Segė

26 rugsėjo, 2018
Vėl ir vėl kalbėsiu
apie tėvo dovanotą
gintarinę segę.
Lūžus sąsagą tylėt neleis.
Juk todėl
saulėtekiai raudoniu niršta,
kad į ją man buvo šitiek metų
nusispjaut.
Ta sustingus beržo lapų imitacija.
Įmantrumo jokio,
tik gelsva rudens akis.
Per ilgai gulėjusi medinėje dėžutėje,
ji dabar tokia man vėl brangi.
Na tai kas, kad sąsaga sulūžusi.
Laikas neapgaubia jos
tamsia naktim.
Prisiūta prie mano juodo rūbo,
segė vėl klausys manos
dar plakančios širdies.
Tėvo dovanota gintarinė segė.
Lūžusioje sąsagoje šitiek
tėviškosios liko išminties.
 
2018 09 26

Savi dangūs

26 rugsėjo, 2018
Jei galėčiau pasikeist,
per naktį.
Virst nenuorama, nevaldoma
žvitria paukšte.
Ar dėl to sugriūtų susikurti
mano dangūs,
kuriuose erdvės tik man gana?
Tiksint laikrodžiui,
begėdiškai sekundes ardant
į daugybę neapibrėžtų dalių,
ar galėčiau savyje surasti
šitiek liūdesio ir džiaugsmo
surinkto iš miesto dulkių,
kuriose to visko per akis apstu?
Per ilgėjančias naktis
brendu lygu per upę,
nesančią žemėlapiuos jokiuos.
Naktį mano susikurti dangūs
kramto mano gerą ūpą
dantimis man artimo žmogaus.
O aš teigiu kasryt, į savo sielos
skrandą įsisupus,
mano dangūs iš saulėtų ūkanų,
ir juose tik vienai man
vienatvėje gerai.
 
2018 09 25/26

Būna

24 rugsėjo, 2018

kad padėklas tuščias, nors lauki svečių, ir gana mielų. Žinai, niekuo nepavaišinsi. O būna, perpildytas, nors niekas prie durų nepaskambins. Ir tą tikrai žinai. Bet tai nereiškia, kad padėklo nereikia. Jis tam, kad laikas nuo laiko ką ant jo padėtum. Jei turi ką. O jei ne, jis palauks. jam niekur nėra kur skubėti.

ar gebi

24 rugsėjo, 2018
ar gebi dar ką
ar gebi
rytas parėmė dangų
o gal tai jis rytą remia
pamąstymo svertais
 

(more…)