Segė

Vėl ir vėl kalbėsiu

apie tėvo dovanotą

gintarinę segę.

Lūžus sąsagą tylėt neleis.

Juk todėl

saulėtekiai raudoniu niršta,

kad į ją man buvo šitiek metų

nusispjaut.

Ta sustingus beržo lapų imitacija.

Įmantrumo jokio,

tik gelsva rudens akis.

Per ilgai gulėjusi medinėje dėžutėje,

ji dabar tokia man vėl brangi.

Na tai kas, kad sąsaga sulūžusi.

Laikas neapgaubia jos

tamsia naktim.

Prisiūta prie mano juodo rūbo,

segė vėl klausys manos

dar plakančios širdies.

Tėvo dovanota gintarinė segė.

Lūžusioje sąsagoje šitiek

tėviškosios liko išminties.

 

2018 09 26