Segė

Vėl ir vėl kalbėsiu
apie tėvo dovanotą
gintarinę segę.
Lūžus sąsagą tylėt neleis.
Juk todėl
saulėtekiai raudoniu niršta,
kad į ją man buvo šitiek metų
nusispjaut.
Ta sustingus beržo lapų imitacija.
Įmantrumo jokio,
tik gelsva rudens akis.
Per ilgai gulėjusi medinėje dėžutėje,
ji dabar tokia man vėl brangi.
Na tai kas, kad sąsaga sulūžusi.
Laikas neapgaubia jos
tamsia naktim.
Prisiūta prie mano juodo rūbo,
segė vėl klausys manos
dar plakančios širdies.
Tėvo dovanota gintarinė segė.
Lūžusioje sąsagoje šitiek
tėviškosios liko išminties.
 
2018 09 26

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: