Apie senas šlepetes

(Parodija į save)
 
Nusimetu senas šlepetes. Patikėkite, spaudžia.
Nemyluosiu šių metų rudens. Jo ir taip apstu už lango.
Palšas dangus, nuo debesų, ir lietaus lašai tokie šalčiu engiantys.
Naktį iškeikė mėnuo mane, kodėl skaičiuoju žvaigždes,
jam tarnaut pasirengusias.
Prikalbėjau per daug, ne taip, netobulai?
Brangsta gyvenimas, kurio taip mažai, kad sutelpa visas vaiko saujoje.
Senos šlepetės po lova. Kas negerai? Kam, kodėl jas laikau,
spaudžiančias,nepatogias? Atsakau: skubantiems
pro šalį nelaimės aitvarai. Pataps laimingi.
Man visaip būtų gerai. Juk lietūs dainuoja. Ir senos šlepetės
iš po lovos iškiša nosis. Nemyluosiu šių metų rudens. Jo suknistos darganos. Truputis manęs joje ir vakaro tamsa. O senos šlepetės, išmintos kreivai, mielos, nors spaudžia.
2018 09 28
 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: