Priminsiu tau
apie save
šlamėjimu beržų,
žalių, nugeltusių, nuogų,
prie kiemo vartų.
Mirgėjimu žvaigždės vakarės,
ūkanom rytais,
kai meldai tyliai snaudžia.
Manęs tiek daug
toj buvusioj tyloje tarp mūsų,
kai žodžiai garsiai ištarti
skaudžiai rėžė ausį.
Sekundės dalyje,
akimirksnio baigty
nutolome viens kito neišklausę.
2018 09 28
Nemira 
Parašykite komentarą