Ar būtina
viską paliesti
žodžiu, šypsniu,
malda, atgaila?
Sudrėko akių kampučiai,
pakalbinti bučinio,
kurio seniai nebėra.
Į medį po tolimo skrydžio
sutūpę paukščiai
stebėsis, kad viskas
iš naujo įsisupa ūkanom.
Ir vėjai prabyla
savaip užsirūstinę
už tiesą, už melą,
už paliktą pėdą,
kur jai nevalia.
Piliakalniai tyli,
jaukiai priglaudę savyje
garbiųjų aistras.
Ar būtina buvo bristi per upę,
į statųjį krantą, į horizonto šviesas?
Dega išdžiuvę akių kampučiai,
ilgisi bučinio, besilinguojančio
pušies nulaužta šakele.
2018 09 30
Parašykite komentarą