Archive for 2018 rugsėjo

Nežinau

23 rugsėjo, 2018

kaip žmonės suartėja.
Dievo ar viens kito jėgomis.
Užtat jaučiu, kaip tolsta
mūsų vėjai į keturias
svečias šalis.
Užtat matau, mane pamatęs
akis nuleidi,
kad praeitumei pro šal.
Neužkalbintas bent jau šypsniu.
Lyg nebūtume
kadaise peteliškių vaikęsi
pievose, kur vasaros
anos tebeskamba aidais viltis.
Ankstyvojo rudens
lietaus paglamonėti,
abu mes atskirai surinksime
į nosinės kamputį
skruostą vilgančius šiltus lašus.
Ne Dievo, ne žmonių valia palaiminti
praradome viens kitą.
Užsėjom nesuartą lauką skubiai sukurptais
tuščiaviduriais pažadais.

2018 09 23

Už veidrodžio

23 rugsėjo, 2018
Už veidrodžio nėra manęs.
Tik siena balto dažymo
su įkalta į ją vinim.
Besielė siena, įtikėjusi,
be jos sugrius gyvenimai,
jei netikėtai susikeistų
šviesi diena su juodo šarmo naktimi.
Už veidrodžio tėra gajus
anapusinio būvio džiaugsmas,
į sieną atsirėmusi bekūnė
žmogiškoji prigimtis.
Pro langą vėlei šitoks gyvas
aušros nurausvintų
mažųjų debesėlių žaismas,
be manęs.
Už veidrodžio neieškokite manęs.
Ten tiktai siena, balto dažymo,
su giliai įkalta ryto vinimi.
 
2018 09 23

Amžinasis ryto sarkazmas ekspromtu

22 rugsėjo, 2018
Man nereikia tavo balso
per telefoną.
Iškraipyto ir netikro jo skambėjimo.
Man reikia tavo akių žvilgsnio.
Tikro, neįsivaizduojamo.
Girdi, dangus šiandien verkia.
Man reikia tavo šypsenos,
tavo rūstybės lūpų kampučiuose.
Tavo pirštų mano plaukuose pasiklydusių.
Girdi, dangus lietumi klausia,
kodėl tavo žingsniai tik telefono
skambučiu aidi.
Sakai, mano vaizduotė sumenko?
Fantazijų pasaulyje vaikai gyvena.
Aš seniai suaugusi į tvirtą drebulę.
Šaknimis į žemę, šakomis į dangų.
Senos tiesos mano lapų gyslomis
be paliovos teka.
Telefono skambučiai yra niekas.
Tikrumo dievas juk mumyse
pačiuose gyvena.
Negali ateiti, nenori, neturi laiko?
Pasipustyk padus į ten,
kur nesubrendusios vyšnaitės
pavasarį pirmus žiedus kraus
telefono skambučių
ištęstinei šventei.
2018 09 22

Šiluma grašyje

22 rugsėjo, 2018

Negaliu, šiandien negaliu atsikąsti duonos. Springstu. Rudeniu, buvusia vasara. Ta gamtos harmonija, disharmonija. Viskuo, ką žmonės, debesys, vėjai… neša. Malda rytine, vakarine. Saulėtekiai, saulėlydžiai, nejau nejaučiate, tokie neramūs, pilni agresijos. Porą dienų tylos nedavė trokštamos palaimos, kad nebereikės ieškoti šilumos. Ji tiesiog bus, apglėbs, nuramins, paguos. Kodėl visuomet taip? Jei ko nori, ieškok, plėšk kitiems iš rankų, dantų, širdies. Kitaip tavęs tiesiog nėra. Rūpestis savimi yra viskas, ką gali išpešti, išsireikalauti iš savęs, griebt ir nepaleisti. O ką daryt, jei rankos negraibščios ir esi baikšti kaip miškų stirna? Kažkiek laukinė. Tas tiesa. Kažkiek nutolusi dažnai net nuo savęs. Neprijaukinama kaip kas benorėtų. Bet tai nereiškia, kad nereikia šilumos. Elgetavimas čia nepadės. Numestas grašis nešildo, neguodžia, nepadeda, tik padaro menkaverčiu savo paties akivaizdoje, žlugdo žmogiškąjį pradą. Stop. O gal jo nė neturi? Tau neduota, tai ko į jį kabintis. Tegul žlugsi, bet grašį turėsi. Nesvarbu kokiu pavidalu. Šypsenėlės, paplekšnojimo per petį, užuojautos žvilgsnio, atsuktos nugaros ar priešingai. Nusišnekėti irgi yra šnekėti. Kažką nutylėti yra tylėti. Kaip suksi, vienas ir tas pats velnias išeina. Nakčiai išjungiu telefoną. Nors naktį man niekas ir neskambina. Kai dieną skambina su visokiais pasiūlymais, irgi išjungiu. Supykusi, kad trukdo su visokiais niekais, kurių man nė iš tolo nereikia ir kurie savyje neturi geidžiamos šilumos. O kas yra ta išsiilgta, norima, geidžiama šiluma? Nežinau, jau nežinau. Tik noriu ir gana. Į prasmę tegul gilinasi kiti. O aš noriu rytais be vargo, pastangų atsikąsti duonos ir nepaspringt nei ja, nei tuo kas buvo ar gali būti, įvykti, nes grėsmė kybo virš galvos ir tuoj tuoj sprogs. Kalbu apie save. Kitiems yra kitaip, kiti sėkmingai atsikanda duonos, sukramto, nuryja, nieko nesibaimindami, nes moka grėsmę nuvyt. Aš ne. Bus visokių patarimų. Gražių, piktų, pašaipių… Tik iš jų menka nauda. Šio ryto duona taip ir liks ant stalo žiedėti. Be reikalo atpjoviau riekę. Be jokio reikalo. Jei ko negaliu, tai negaliu ir reikia su tuo gyvent. O juk būtent gal toje atpjautoje duonos riekėje ir yra ta šiluma, kurios pasigendu? Gal, o gal ir ne? Gal ir iš jos nieko gero, kaip ir iš to numesto elgetai grašio?

Abejonė

22 rugsėjo, 2018
 
Ar pasigesi manęs, kai nebūsiu.
Kai ant tavojo lango
nerymosiu mąslia dulke.
Kai pavasaris krykš iš laimės,
pakišęs tau skubančiam koją.
Ar galvosi: buvo, o dabar jau nėra.
Ilgose naktyse, trumpose dienose
ar išliksiu šviesulio blyksniais.
Žaistų juose žavingas spalvų derinys.
Debesų pilkume atpažinęs mane
vargu pasakysi, kad manęs
tau bent truputį stinga.
Tokios, iš ankstyvų miglų
siūta per kuklia šiems laikams suknele.

Rugiapjūtė naktis

22 rugsėjo, 2018
Mintimis į save.
Dantimis vis kramtai
savo graužatį,
gal iš ties kažkam blogą darai.
Gal dėl to pagelto berželis,
klevo lapai rausvi.
Šitoks ilgas už nugaros liko jau
nueitas kelias.
Ežerai nuo lietaus pasikėlė
į tave vandenų akimis.
Apie ką bešnekėtum,
mintys liūdesį sėja, nors seniai
praeity rugiapjūtė naktis.
Kas joje, kokią paslaptį sukurpė
dulkėm springstantys vėjai?

(more…)

Prastas kalbėjimas

21 rugsėjo, 2018

Lyg vasarą nebūt miglos
ir vėjo šėlsmo,
įsikabiname į rudenį,
ieškodami pavasario sulos,
jurgino žiede meilės pirmutinės.
(more…)

Vertybė

18 rugsėjo, 2018
Patapai pati sau vertybe,
be šuolio lig išgirto dangaus.
Klaikiai skauda, kai
akmenys trypia, ką padėjai
per daug atvirai.
Neateis, nepaguos, nesušildys.
Neatneš delnuose giros.
Vakarėjanti saulė prasitarė: Per
seklu tau žilų ežerų vandenuos.
Vėjai nupūtė rasą naktinę,
išbučiavo akių vokus.
Viskas tavo, ką akmenys trypia.
Klaikiai skauda?
Savyje tu – vertybė,
be palaiminimo aukšto dangaus.
2018 09 18

Gamtos išdaiga

17 rugsėjo, 2018
Stebiu saulėtekį už lango.
Ir debesį seku akių krašteliais.
Baugu, kad vėl jis neša žodį savo,
drėgnokai sprangų.
Ne tokį, kurs į širdį jazminų baltų
žiedeliais skrietų.
Rudens jurginai
žvalgosi į blausų dangų
lūpų raudoniu
nudažyti skliautą pasirengę.
Geriu saulėtekį lyg vyną.
Rūgštoką, brandintą spanguolynuos.
Paliečia žodis bučiniu,
ne amžinų pavasarių aitrumo.
pajuodusius akių vokus.
———————————————
Saulėtekis tėra tiksli
gamtos išdaiga, be balto angelo
ištartų meilės žodžių ir į
šventuosius nesitaiko.
2018 09 17

Po nakties

16 rugsėjo, 2018
NEKURIU gyvenimo jokio. Jis mane valdo, stumdo, glosto, myluoja, o kartais išplūsta ir skelia antausį. Matyt nusipelnau. Negaliu sakyt, kad viską priimu nuolankiai. Ne mano būdui. Burnoju priešais, baruosi. Daugiau su savimi, nes šiaip nėra daugiau su kuo. O gyvenimas juk nelabai ir girdi, o jei ir girdi, tai jam mano pabarimai nė motais. Va jis tai moka mane užkliudyti. Net naktį, kai reikėtų nuo savęs leist pailsėti, jis ima ir primena, kad toks yra ir kad jo kompetencijoje leisti man atsipūst, džiaugtis ar priverst graudentis, nervintis, net pykti. Niekaip nepergudrauju to gyvenimo. Nei gražiais, subtiliais, kaip manau, posmais, nei išsisukinėdama nuo jo nematomų, bet įkyrių rankų, akių ir pulso. Tenka prie jo prisitaikyti, mėgint žengt su juo koja kojon ir leistis į viską, ką jis sumąsto mano daliai. Iš dalies tai pavydžiu tiems, kurie geba kurt savo gyvenimą ir jį valdo, nepalikdami jam jokių šansų patapt absoliučiu visko karaliumi. O iš kitos pusės, gailu jų, nes juk įdeda tiek laiko, pastangų, gal net kapitalo, kad suvaldytų gyvenimą ir paverstų jį ko ne savo tarnu ar net vergu. Iš to irgi nelabai kas gero išeina. Suvargę, susisukę, nukankinti tos alinančios kovos, pikti ant viso pasaulio, nes va savo gyvenimą tai suvaldė, susikūrė pagal save, o kitų tai niekaip negali perdaryti, pavergt, priverst sau tarnaut. Taip ir numirs nieko džiugaus nepamatę, sudeginti, sunaikinti tos amžinos kovos su gyvenimu, savo ir kitų ar to kuriamojo darbo, užuot leidę gyvenimui tiesiog laisvai pulsuoti ir patapt jo lygiaverčiu partneriu.
2018 09 16