Be manęs niekaip

Pasaulis be manęs

toks jautrus, toks jautrus.

Ir šitoks išdidus ant,

pakilusių skrist, sakalų sparnų.

Pasaulis be manęs

toks baisiai savimi ištvermingas.

Ir toks rūstus gilių vandenynų

tulžinga prasme.

Pertraukiu uždarą į jį ratą

priešaušrio malda.

Aš – jau pasaulio delne.

Jaučiu, velniškai jis manęs kratosi.

Bet nepriimt manęs jam nevalia.

Juk ir aš dalis tos žmonių visatos

su savo nepakartojama,

argumentuota dalia.

 

2018 spalio 30

Savęs įvardinimas

Palikau save

rudens miglose, lapu,

nekrintančiu nuo medžio,

rasa ant dar

nenupjautų beržų,

palinkusių prie vienišumo tako.

 

Neguoskite manęs,

pilkieji toliai, rytais

aušrų skaisčiomis viltimis.

Rudens miglose,

nekrintančiu lapu, rasa

save įvardinęs, ne jas renkuosi.

Saulelės spindulį

vakarėj vienišumo sutemoj.

2018

Kodėl skubam

Man patinka

tavo sužvarbusios mintys.

Tavo delnai,

pilni vėsių lietaus lašų su sniegu.

Mūsų gyvenimai

šitaip tvirtai supinti iš debesų,

baltų ir juodų.

Nežinomas

Lieki nežinomas ramybėj savo,

grįstoj, kas buvo, kas yra.

Žolynai tik pavasarį galvelę savo kelia,

sulaukę grįžtant paukščių pranašais.

Kažkam parūpo tavo kelias

ir tavo savitai susikurpti namai.

Ramybę tavo sudrumsčia ne kuklūs

prigimtimi lietaus lašeliai,

ne beldimas vėjų į langą ir duris.

Vėjuota išmintis

Atsiremi į rudenį,

į darganą ir lietų,

į nukritusius ant miesto

grindinio lapus.

Manai, kad viskas, kas praėjo

buvo giedra kaip tas birželį

mėlynas dangus.

Iš rudenio pilkų miglų

pasiūvi rūbą esamoms mintims.

Įdienojus išsisklaido ūkanos

ir lieka nuogas žodis, degantis

ne rūsčia, savaip sukurpto

židinio švelnia ugnim.

Pajuodę medžiai laikinai pritilę,

iš balto debesies tiktai skutai.

Vis tiek mini tą savo numylėtą

laiko brydę, pakerėta

rudens, tegul vėjuotos, išminties.

2018

Apie darganą savaip

Man netrukdo lietus, dargana, saulės stoka. Gerai, kad ruduo. Jame visko tiek man, kad semiu ir negaliu išsemt. Viena orų prognozė žadėjo miglą. Nebuvo, bent mano padangėje. O aš laukiau, norėjau už jos pabūti, pasislėpti. Teko kitaip, savaip. Kartais tas savaip, pagal save ima varginti. Miglos man kaip seserys. Niekuomet nė vienos neturėjau. Tik brolius. Todėl ir jaučiu nostalgiją miglos. O gal ne todėl, gal dėl kažko, ko vis dar negaliu suvokti net sendama. Vėl išminties stoka? Tikrai taip.

Nakties laiškai

Tiktai nakty rašykit laiškus.

Jie prasmingi.

Kaip ir dangus, savyje

įrėminęs žvaigždes.

Kaip mėnesiena, kuri nėra beraštė.

Kurioje visos žmogaus gerosios mintys

ir gilūs lygu ežeras jausmai.

Tik naktyje save plukdai iš naujo

į krantą iš smėlio ir iš akmenų.

Gyvenimas šventoje Marijos žemėje

kartkartėmis apkarsta

nuo nesibaigiančių ar užsitęsusių

žmogiškų audrų.

Savai kalbi, savaip myluoji

naktį, dangų, žvaigždes ir žemę,

nežadi solidžiai išvert visas nuleistas

tau negandas, kančias.

Lyg kūdikį sūpuoji džiaugsmą

ankstyvo ryto panoramoje

nutūpusi ant delno ar peties

lengva kažkiek šalta snaige.

Iš jo susikuri žodžius, kurie suguls

ir vėl nakty į laiškus

su gilia savyje prasme.

2018 10 28

Giedros aistros

Naktis – tau sesė,

kai virš tavęs tiktai dangus žvaigždėtas

ir mėnesienos nublankusi šviesa.

Vienoj sekundės dalyje

ir tau nušvinta giedros aistros.

Tiktai kaip susivokt, kaip vėl neapsigaut?

Ar viskas tikra, ką likimas rezga

voratinkliais permatomais palubėje?

Naktis – tai nebylioji sesė, su

šitiek klausimų, o atsakymų į juos nėra.

Tik giedros aistros

lepina nuo nemigos išvargusį tylia,

sieloj netylančia daina.

2018

 

Žemės paukštis

Atleisk už ugnį,

kurios manyje nėra.

Už neregėjimą prasmės

dienų sumaištyje.

Už dulkę, sėdančią

ant neparašytos

su laiminga pabaiga

meilės knygos.

Rasotas langas primena

ašaras ant skruosto.

Atleisk, kad sudarkiau

gyvenimo motyvą, paklusau

vienatvės balsui,

nieko prie savęs neprisileisti.

Aš tik mažas žemės paukštis,

pabūgęs rimto aukščio.

Grūdu patenkinęs save.

Ne ugnies aš paukštis.

Ne ugnies. Deja.