Archive for 2018 spalio

Be manęs niekaip

31 spalio, 2018
Pasaulis be manęs
toks jautrus, toks jautrus.
Ir šitoks išdidus ant,
pakilusių skrist, sakalų sparnų.
Pasaulis be manęs
toks baisiai savimi ištvermingas.
Ir toks rūstus gilių vandenynų
tulžinga prasme.
Pertraukiu uždarą į jį ratą
priešaušrio malda.
Aš – jau pasaulio delne.
Jaučiu, velniškai jis manęs kratosi.
Bet nepriimt manęs jam nevalia.
Juk ir aš dalis tos žmonių visatos
su savo nepakartojama,
argumentuota dalia.
 
2018 spalio 30

Savęs įvardinimas

31 spalio, 2018
Palikau save
rudens miglose, lapu,
nekrintančiu nuo medžio,
rasa ant dar
nenupjautų beržų,
palinkusių prie vienišumo tako.
 
Neguoskite manęs,
pilkieji toliai, rytais
aušrų skaisčiomis viltimis.
Rudens miglose,
nekrintančiu lapu, rasa
save įvardinęs, ne jas renkuosi.
Saulelės spindulį
vakarėj vienišumo sutemoj.
2018

Kodėl skubam

30 spalio, 2018
Man patinka
tavo sužvarbusios mintys.
Tavo delnai,
pilni vėsių lietaus lašų su sniegu.
Mūsų gyvenimai
šitaip tvirtai supinti iš debesų,
baltų ir juodų.

(more…)

Nežinomas

29 spalio, 2018
Lieki nežinomas ramybėj savo,
grįstoj, kas buvo, kas yra.
Žolynai tik pavasarį galvelę savo kelia,
sulaukę grįžtant paukščių pranašais.
Kažkam parūpo tavo kelias
ir tavo savitai susikurpti namai.
Ramybę tavo sudrumsčia ne kuklūs
prigimtimi lietaus lašeliai,
ne beldimas vėjų į langą ir duris.

(more…)

Vėjuota išmintis

29 spalio, 2018
Atsiremi į rudenį,
į darganą ir lietų,
į nukritusius ant miesto
grindinio lapus.
Manai, kad viskas, kas praėjo
buvo giedra kaip tas birželį
mėlynas dangus.
Iš rudenio pilkų miglų
pasiūvi rūbą esamoms mintims.
Įdienojus išsisklaido ūkanos
ir lieka nuogas žodis, degantis
ne rūsčia, savaip sukurpto
židinio švelnia ugnim.
Pajuodę medžiai laikinai pritilę,
iš balto debesies tiktai skutai.
Vis tiek mini tą savo numylėtą
laiko brydę, pakerėta
rudens, tegul vėjuotos, išminties.
2018

Apie darganą savaip

28 spalio, 2018
Man netrukdo lietus, dargana, saulės stoka. Gerai, kad ruduo. Jame visko tiek man, kad semiu ir negaliu išsemt. Viena orų prognozė žadėjo miglą. Nebuvo, bent mano padangėje. O aš laukiau, norėjau už jos pabūti, pasislėpti. Teko kitaip, savaip. Kartais tas savaip, pagal save ima varginti. Miglos man kaip seserys. Niekuomet nė vienos neturėjau. Tik brolius. Todėl ir jaučiu nostalgiją miglos. O gal ne todėl, gal dėl kažko, ko vis dar negaliu suvokti net sendama. Vėl išminties stoka? Tikrai taip.

(more…)

Nakties laiškai

28 spalio, 2018
Tiktai nakty rašykit laiškus.
Jie prasmingi.
Kaip ir dangus, savyje
įrėminęs žvaigždes.
Kaip mėnesiena, kuri nėra beraštė.
Kurioje visos žmogaus gerosios mintys
ir gilūs lygu ežeras jausmai.
Tik naktyje save plukdai iš naujo
į krantą iš smėlio ir iš akmenų.
Gyvenimas šventoje Marijos žemėje
kartkartėmis apkarsta
nuo nesibaigiančių ar užsitęsusių
žmogiškų audrų.
Savai kalbi, savaip myluoji
naktį, dangų, žvaigždes ir žemę,
nežadi solidžiai išvert visas nuleistas
tau negandas, kančias.
Lyg kūdikį sūpuoji džiaugsmą
ankstyvo ryto panoramoje
nutūpusi ant delno ar peties
lengva kažkiek šalta snaige.
Iš jo susikuri žodžius, kurie suguls
ir vėl nakty į laiškus
su gilia savyje prasme.
2018 10 28

Giedros aistros

26 spalio, 2018

Naktis – tau sesė,

kai virš tavęs tiktai dangus žvaigždėtas

ir mėnesienos nublankusi šviesa.

Vienoj sekundės dalyje

ir tau nušvinta giedros aistros.

Tiktai kaip susivokt, kaip vėl neapsigaut?

Ar viskas tikra, ką likimas rezga

voratinkliais permatomais palubėje?

Naktis – tai nebylioji sesė, su

šitiek klausimų, o atsakymų į juos nėra.

Tik giedros aistros

lepina nuo nemigos išvargusį tylia,

sieloj netylančia daina.

2018

 

25 spalio, 2018

Žemės paukštis

25 spalio, 2018
Atleisk už ugnį,
kurios manyje nėra.
Už neregėjimą prasmės
dienų sumaištyje.
Už dulkę, sėdančią
ant neparašytos
su laiminga pabaiga
meilės knygos.
Rasotas langas primena
ašaras ant skruosto.
Atleisk, kad sudarkiau
gyvenimo motyvą, paklusau
vienatvės balsui,
nieko prie savęs neprisileisti.
Aš tik mažas žemės paukštis,
pabūgęs rimto aukščio.
Grūdu patenkinęs save.
Ne ugnies aš paukštis.
Ne ugnies. Deja.