Žemės paukštis

Atleisk už ugnį,
kurios manyje nėra.
Už neregėjimą prasmės
dienų sumaištyje.
Už dulkę, sėdančią
ant neparašytos
su laiminga pabaiga
meilės knygos.
Rasotas langas primena
ašaras ant skruosto.
Atleisk, kad sudarkiau
gyvenimo motyvą, paklusau
vienatvės balsui,
nieko prie savęs neprisileisti.
Aš tik mažas žemės paukštis,
pabūgęs rimto aukščio.
Grūdu patenkinęs save.
Ne ugnies aš paukštis.
Ne ugnies. Deja.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: