Tiktai nakty rašykit laiškus.
Jie prasmingi.
Kaip ir dangus, savyje
įrėminęs žvaigždes.
Kaip mėnesiena, kuri nėra beraštė.
Kurioje visos žmogaus gerosios mintys
ir gilūs lygu ežeras jausmai.
Tik naktyje save plukdai iš naujo
į krantą iš smėlio ir iš akmenų.
Gyvenimas šventoje Marijos žemėje
kartkartėmis apkarsta
nuo nesibaigiančių ar užsitęsusių
žmogiškų audrų.
Savai kalbi, savaip myluoji
naktį, dangų, žvaigždes ir žemę,
nežadi solidžiai išvert visas nuleistas
tau negandas, kančias.
Lyg kūdikį sūpuoji džiaugsmą
ankstyvo ryto panoramoje
nutūpusi ant delno ar peties
lengva kažkiek šalta snaige.
Iš jo susikuri žodžius, kurie suguls
ir vėl nakty į laiškus
su gilia savyje prasme.
2018 10 28
Nemira 
Parašykite komentarą