Vėjuota išmintis

Atsiremi į rudenį,
į darganą ir lietų,
į nukritusius ant miesto
grindinio lapus.
Manai, kad viskas, kas praėjo
buvo giedra kaip tas birželį
mėlynas dangus.
Iš rudenio pilkų miglų
pasiūvi rūbą esamoms mintims.
Įdienojus išsisklaido ūkanos
ir lieka nuogas žodis, degantis
ne rūsčia, savaip sukurpto
židinio švelnia ugnim.
Pajuodę medžiai laikinai pritilę,
iš balto debesies tiktai skutai.
Vis tiek mini tą savo numylėtą
laiko brydę, pakerėta
rudens, tegul vėjuotos, išminties.
2018

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: