Vėjuota išmintis

Atsiremi į rudenį,

į darganą ir lietų,

į nukritusius ant miesto

grindinio lapus.

Manai, kad viskas, kas praėjo

buvo giedra kaip tas birželį

mėlynas dangus.

Iš rudenio pilkų miglų

pasiūvi rūbą esamoms mintims.

Įdienojus išsisklaido ūkanos

ir lieka nuogas žodis, degantis

ne rūsčia, savaip sukurpto

židinio švelnia ugnim.

Pajuodę medžiai laikinai pritilę,

iš balto debesies tiktai skutai.

Vis tiek mini tą savo numylėtą

laiko brydę, pakerėta

rudens, tegul vėjuotos, išminties.

2018