Neužmiršt

Sunkūs akmens palinkėjimai,
šaltu vėju grįsti.
Palengvėja, patikėkit, palengvėja,
kai žaibas nutvieskia mintis.
Į snaudžiančią sielą beldžiasi
nerimstanti plakt širdis.
Abi – neperskiriamos draugės,
kai ne tik už lango gūdi naktis.
Šitiek kauburėlių sustingusių
šlaituose, kuriuose viešpatauja tyla.
Nerėkaukit prie jų, tik nerėkaukite.
Jiems priimtina tik žvakelių kalba.
Sunkūs akmens palinkėjimai
rudeniškoje darganoje.
Nenurimusios širdies dūžiai
aiškiai girdėti siaučiančiuose vėjuose
priesaku gyviems:
Nepamiršk, tik nepalik užmarštyje..
2018 10 25

GERAI

Jei manęs kas šiandien paklaustų, kaip gyvenu, atsakyčiau:

– Vienodai GERAI.

Nes taip yra. Nes kitaip tiesiog negali būti. Mano tokia priedermė šioje žemėje: gyventi GERAI. Sudėtinga, žinot, kartais būna tas GERAI, bet prie jo greitai pripranti, jei jį kartoji sau ir kitiems nuolat, diena iš dienos daugelį metų. Jei su tuo GERAI keliesi ir guli, vaikštai ir užsiimi kokia nors veikla. Blogai nebūna. Tik debesėliai, vieni juodi, kiti pilki, nubalę, didesni ar mažesni aplanko. Kitaip koks būtų gyvenimas? Nuobodybė, monotonija to GERAI. Net dūsauti imtum ir atprastum. O dabar net giliame padūsavime dėl kokio debesies tiek to GERAI plevena, kad be jo jau savęs neįsivaizduoju. Nuostabus žodis, miela, kad jis yra ir kad gali jį kartoti ir kartoti. Toks saldumas lieka ant lūpų. Mieliausias bučinys, kai metai kaip toje dainoje, ima po truputį slėgti.

Kas aš?

Kas aš?

Tik suvėlinęs skristi paukštis

tarpe krintančių lapų.

Taršomas vėjų rūsčių,

ieškau savojo smėlio tako

ant abejingo miesto grindinių.

Nušiurusios basos svajonės

vaikšto be gebėjimo virsti

būties kalneliuose kūnu realiu.

Minties nuotrupos

Pridengi savo nuogumą

rudens nuogumu.

Savo netobulumą slepi

po materialiu skurdu.

Žodžiais jausmus išreiški,

kuriuos privalu nutylėt.

Šuns lojime ieškai savo

egzistencijos  prasmės.

Šiandienos varnas karpšto

snapu tiesas iš tavo ausies.

Gyvenimas būtų gražus,

jei nostalgija nespindėtų

žvaigždė juodos nakties…

 

2018 10 23

 

 

 

Pavadinsi (ne)pagadinsi

Esu čia. Niekur nedingau. Tik kiek pasitraukiau. Už savęs, už savo egzistencijos. Už kvailai baltos savo galvos spalvos, keliančios nostalgiją gyvybei, gyvybingumui. Nuslinkau už savaitgalio, esančio, šmėžuojančio savo tvarka, savo dėsningumu. Įteigiu sau, kad man gerai, gera už jo. Nes nieko kito nesumąstau. Labiausiai slepiuosi už rudens nuogumo. Pavydžiu jam to gebėjimo visiškai apsinuoginti. Be gėdos, sąžinės graužimo, be baimės, kad kas ką pagalvos, išgėdins, akmenimis apmėtys.

Liksiu laukt

Neisiu, niekur neisiu.

Liksiu laukti šilumos.

To balzamo,

viską visutėl užglaistančio,

nepaliekančio negyjančios

iš ilgesio žaizdos.

Prie namų tegul seniai

nuvytę sodai,

tėvo prie vartelių nebėra.

Tik rasa ant dilgėlių

savaip paguodžia,

o namuose tykiai vaikšto

balta baltutė vienuma.

Liksiu laukt, kol durys

prasivers be garso šilumai

iš buvusio pavasario,

iš esamo rudens.

Neisiu, niekur neisiu.

Liksiu laukti šilumos.

Su viltimi, taipogi jau žila:

Galbūt, bent jau trumpam,

ir pas mane užeis.

 

Liksiu laukt

2018 10 22

Ryto niuansai

Manęs nerasi

knygoje, kurią atsiverti

mėnulio delčioje skaityt,

kad neapšauktų niekas

sendaikčių mylėtoju.

Nerasi mano žodžių,

posmais išbyrėjusių,

apie pavydą jaunai aušrai,

ežerų aistringajai meilužei.

Nėra manęs

nepasodintoje alėjoje

virpulingųjų drebulių,

čiulbėjime pavasarinių paukščių,

baltajam gedule žiemos.

Likau tenai, kur susiliejo

dangus su džiūvančia vaga

srauniausios žemėj upės.

Tik nežinau ar smiltele dailia

guliu tenai, ant vienišumo kranto,

ar akmeniu, vadinamu Kalte.

2018 10 20

Pabūsiu savyje

Pabūsiu savyje.

Juk lapai šitaip krinta.

Šalnos deginančiais

bučiniais myluoja skruostus,

lygindamos įkypas raukšles.

Šiuolaikiškam skubėjime

sunku surast ramybės uostą,

išsaugot paslaptis savas

nepaliestas, neišplepėtas

visuotiniame apkalbų šurmulyje.

Girdėjo, negirdėjo, sau įsikalbėjo.

Pro durų plyšį sugebėjo

pamatyti tavojo gyvenimo

pikantiškas, kaip mano, detales

ir viskas jau dviprasmė odisėja.

Nesustabdyt ir niekaip neapeit.

Savyje sustaugsiu lyg vilkelis,

staiga išvydęs mišką,

kuriame nėra savų.

Tik lapai krinta nuo rudens

graudžiai apakę. O šalnos

jau nebučiuoja, tiktai degina

be jokių skrupulų.

Įžengsiu į save ir būsiu sau sava

su viskuo kas taip šauniai dera

su įkypai įrėžta manyje

neišbarstytų pakely jausmų raukšle.

2018 10 20

Tegul neskauda

Tegul neskauda tau širdies

už mano niūrią dieną,

už naktį, slegiančią juodai,

net sodams sužydėjus.

Pasitinkant saulę

Negaliu sakyt,

kad lyja.

Giedras rytas aušta,

dangus šviesus

ir spalvos blaškos pažeme

lyg neišskridę paukščiai.

Iš ilgesio, iš liūdesio

statyti tiltai ir tie

nuo jųjų svorio linksta.

Jovarai, jau ne žali, pražilę,

abipus kelio sūpuoja

ant šakų, ką būsime

skubėdami abu pamiršę.

 

Nelyja, tik migla

pakyla saulės pasitikti.

Ir pragaištis spalvų

regos lauku

į pačią sielą, į kampelį,

kur labiausiai skauda.

Pribloškiančiai graži aušra

ir jovarai pražilę

abipus mūsų kelio

šakom į dangų.

O mudu jau seniai kas sau

ragaujam karčiai sūrią

švelniųjų marių bangą.

 

2018 10 18