Archive for 2018 spalio

Neužmiršt

25 spalio, 2018

Sunkūs akmens palinkėjimai,
šaltu vėju grįsti.
Palengvėja, patikėkit, palengvėja,
kai žaibas nutvieskia mintis.
Į snaudžiančią sielą beldžiasi
nerimstanti plakt širdis.
Abi – neperskiriamos draugės,
kai ne tik už lango gūdi naktis.
Šitiek kauburėlių sustingusių
šlaituose, kuriuose viešpatauja tyla.
Nerėkaukit prie jų, tik nerėkaukite.
Jiems priimtina tik žvakelių kalba.
Sunkūs akmens palinkėjimai
rudeniškoje darganoje.
Nenurimusios širdies dūžiai
aiškiai girdėti siaučiančiuose vėjuose
priesaku gyviems:
Nepamiršk, tik nepalik užmarštyje..
2018 10 25

GERAI

24 spalio, 2018
Jei manęs kas šiandien paklaustų, kaip gyvenu, atsakyčiau:
– Vienodai GERAI.
Nes taip yra. Nes kitaip tiesiog negali būti. Mano tokia priedermė šioje žemėje: gyventi GERAI. Sudėtinga, žinot, kartais būna tas GERAI, bet prie jo greitai pripranti, jei jį kartoji sau ir kitiems nuolat, diena iš dienos daugelį metų. Jei su tuo GERAI keliesi ir guli, vaikštai ir užsiimi kokia nors veikla. Blogai nebūna. Tik debesėliai, vieni juodi, kiti pilki, nubalę, didesni ar mažesni aplanko. Kitaip koks būtų gyvenimas? Nuobodybė, monotonija to GERAI. Net dūsauti imtum ir atprastum. O dabar net giliame padūsavime dėl kokio debesies tiek to GERAI plevena, kad be jo jau savęs neįsivaizduoju. Nuostabus žodis, miela, kad jis yra ir kad gali jį kartoti ir kartoti. Toks saldumas lieka ant lūpų. Mieliausias bučinys, kai metai kaip toje dainoje, ima po truputį slėgti.

Kas aš?

24 spalio, 2018
Kas aš?
Tik suvėlinęs skristi paukštis
tarpe krintančių lapų.
Taršomas vėjų rūsčių,
ieškau savojo smėlio tako
ant abejingo miesto grindinių.
Nušiurusios basos svajonės
vaikšto be gebėjimo virsti
būties kalneliuose kūnu realiu.

(more…)

Minties nuotrupos

23 spalio, 2018

Pridengi savo nuogumą

rudens nuogumu.

Savo netobulumą slepi

po materialiu skurdu.

Žodžiais jausmus išreiški,

kuriuos privalu nutylėt.

Šuns lojime ieškai savo

egzistencijos  prasmės.

Šiandienos varnas karpšto

snapu tiesas iš tavo ausies.

Gyvenimas būtų gražus,

jei nostalgija nespindėtų

žvaigždė juodos nakties…

 

2018 10 23

 

 

 

Pavadinsi (ne)pagadinsi

22 spalio, 2018
Esu čia. Niekur nedingau. Tik kiek pasitraukiau. Už savęs, už savo egzistencijos. Už kvailai baltos savo galvos spalvos, keliančios nostalgiją gyvybei, gyvybingumui. Nuslinkau už savaitgalio, esančio, šmėžuojančio savo tvarka, savo dėsningumu. Įteigiu sau, kad man gerai, gera už jo. Nes nieko kito nesumąstau. Labiausiai slepiuosi už rudens nuogumo. Pavydžiu jam to gebėjimo visiškai apsinuoginti. Be gėdos, sąžinės graužimo, be baimės, kad kas ką pagalvos, išgėdins, akmenimis apmėtys.

(more…)

Liksiu laukt

22 spalio, 2018
Neisiu, niekur neisiu.
Liksiu laukti šilumos.
To balzamo,
viską visutėl užglaistančio,
nepaliekančio negyjančios
iš ilgesio žaizdos.
Prie namų tegul seniai
nuvytę sodai,
tėvo prie vartelių nebėra.
Tik rasa ant dilgėlių
savaip paguodžia,
o namuose tykiai vaikšto
balta baltutė vienuma.
Liksiu laukt, kol durys
prasivers be garso šilumai
iš buvusio pavasario,
iš esamo rudens.
Neisiu, niekur neisiu.
Liksiu laukti šilumos.
Su viltimi, taipogi jau žila:
Galbūt, bent jau trumpam,
ir pas mane užeis.
 
Liksiu laukt
2018 10 22

Ryto niuansai

20 spalio, 2018
Manęs nerasi
knygoje, kurią atsiverti
mėnulio delčioje skaityt,
kad neapšauktų niekas
sendaikčių mylėtoju.
Nerasi mano žodžių,
posmais išbyrėjusių,
apie pavydą jaunai aušrai,
ežerų aistringajai meilužei.
Nėra manęs
nepasodintoje alėjoje
virpulingųjų drebulių,
čiulbėjime pavasarinių paukščių,
baltajam gedule žiemos.
Likau tenai, kur susiliejo
dangus su džiūvančia vaga
srauniausios žemėj upės.
Tik nežinau ar smiltele dailia
guliu tenai, ant vienišumo kranto,
ar akmeniu, vadinamu Kalte.
2018 10 20

Pabūsiu savyje

20 spalio, 2018
Pabūsiu savyje.
Juk lapai šitaip krinta.
Šalnos deginančiais
bučiniais myluoja skruostus,
lygindamos įkypas raukšles.
Šiuolaikiškam skubėjime
sunku surast ramybės uostą,
išsaugot paslaptis savas
nepaliestas, neišplepėtas
visuotiniame apkalbų šurmulyje.
Girdėjo, negirdėjo, sau įsikalbėjo.
Pro durų plyšį sugebėjo
pamatyti tavojo gyvenimo
pikantiškas, kaip mano, detales
ir viskas jau dviprasmė odisėja.
Nesustabdyt ir niekaip neapeit.
Savyje sustaugsiu lyg vilkelis,
staiga išvydęs mišką,
kuriame nėra savų.
Tik lapai krinta nuo rudens
graudžiai apakę. O šalnos
jau nebučiuoja, tiktai degina
be jokių skrupulų.
Įžengsiu į save ir būsiu sau sava
su viskuo kas taip šauniai dera
su įkypai įrėžta manyje
neišbarstytų pakely jausmų raukšle.
2018 10 20

Tegul neskauda

19 spalio, 2018
Tegul neskauda tau širdies
už mano niūrią dieną,
už naktį, slegiančią juodai,
net sodams sužydėjus.

(more…)

Pasitinkant saulę

18 spalio, 2018
Negaliu sakyt,
kad lyja.
Giedras rytas aušta,
dangus šviesus
ir spalvos blaškos pažeme
lyg neišskridę paukščiai.
Iš ilgesio, iš liūdesio
statyti tiltai ir tie
nuo jųjų svorio linksta.
Jovarai, jau ne žali, pražilę,
abipus kelio sūpuoja
ant šakų, ką būsime
skubėdami abu pamiršę.
 
Nelyja, tik migla
pakyla saulės pasitikti.
Ir pragaištis spalvų
regos lauku
į pačią sielą, į kampelį,
kur labiausiai skauda.
Pribloškiančiai graži aušra
ir jovarai pražilę
abipus mūsų kelio
šakom į dangų.
O mudu jau seniai kas sau
ragaujam karčiai sūrią
švelniųjų marių bangą.
 
2018 10 18