Archive for 2018 lapkričio

Kylanti žvaigždė

30 lapkričio, 2018
Vėl kažkas ne taip.
Vėl tyla aplinkui spengia
ne ta varinio varpų
gaudesio nata,
gracingai kylančia į Dangų.

(more…)

Nesančiais laiptais

28 lapkričio, 2018
Lipu laiptais,
kurių nėra.
Tokios slidžios pakopos.
Ir turėklai iš mano vizijų
virpa nuo delnų prisilietimo.
Kažkas užsiundė pulkus
juodų kranklių dalelę manęs
ar visą sunaikint.
Laiptais lipu
ne debesų pasiekt,
ne dangaus atsilaužt.
Visiems skirta vientisa jo žydrynė.
Turėklai nepatikima atrama.
Save prilaikau širdies ritmu,
atodūsiu dienos suktinyje.
Laiptais, kurių nėra,
kurie iš miglų,
o jų turėklai mano vizijų.
Savo pakantumu save remiu
ir savo nekantrumą, būt tarp drebulių
truputį trumpam, nesuprasta
bet išskirtinė.
2018

***

27 lapkričio, 2018

Prisidengiu tuo, ką turiu.
Ką širdyje lyg šventovę saugau.
Kodėl sakai, neigime gyvenu,
saulės tekėjimą savyje užspaudusi.
Kodėl sakai, manyje nėra spalvų,
mintys iškaltos akmeniu.
Aš tik truputį po žemės grumstu
šalnos pakąsta žole sudejuoju
į žmogišką išpaikintą rūstį.
Aš tik lašas drumsto vandens,
rytais paliekančio parūdijusį čiaupą.
Nematei manęs skubant gatve
lengvu baltu rūku, gebančiu
uždegt dangų pašvaiste.
Nematei mano akių, įsmigusių
į neišbaigtą dienų ornamentą.
Mano nakties tamsoje
šitiek ryškių šviesų ištęstinam šokiui
ant stogo atbrailos.
Apgailėtinai tuštiems pažadams
bedugnę, ne širdį atveriu.
2018

Už posūkio

25 lapkričio, 2018

Posūkiai, posūkiai
kryžkelės, kryžkelės.
Ties kiekvienu jų lemtis
lyg mažytis šunelis
glaustos prie kojų.
Gal paglostys ranka
iš tykios praeities.
(more…)

Iškalbėjimas

25 lapkričio, 2018

Norėčiau iškalbėt, kas man šią akimirką rūpi. Bet juk rūpi tik man. Kitiems tai nesvarbu, neįdomu, banalu, gal net šlykštu bus. Todėl tą rūpėjimą pasilaikysiu sau. Gerai, kad naktis buvo rami ir sapnai blankūs, be emocijų ir spalvų. Ramiai pasisveikinau su rytu. Irgi be emocijų. Kvaila, bet kaip visuomet “pavarčiau“ spaudą. Tas pats per tą patį. Straipsniai apie viską ir apie nieką. Tai dergia vienus, ta kitus, tai moko kaip gyventi, dirbti, auklėt vaikus ir etc. Tai suranda kokią sensaciją, kurioje nieko sensacingo kaip ir nėra. Bent man. Kitiems gal yra. Tai tegul mėgaujasi. Kiek žmonių, tiek nuomonių. Būtų gerai, viskas net puiku, jei per jėgą vienas ar kitas negrūstų tau panosėn tos nuomonės, o leistų turėt savo. Gal kokių kitų aplinkybių apspręsta. Juk mes nė venas nevaikštom apsiavę kitų batais, nes tai nepatogu ir nehigieniška beje. Gyvenimas ir viskas, kas vyksta jame, vyksta su žmonėmis, kur kas sudėtingesnis nei visi kartu paėmus pamokantys straipsniai. Jau pavargau nuo jų. Pavargau nuo diskusijų, kurios niekur neveda, nes visi tik mušam į savo vartus, nes taip patogiau. Patogiau negirdėt kito pozicijos ir atkakliai ieškot to, kas apgintų tavąją.
(more…)

Besišaukiantiems idilės

24 lapkričio, 2018
Išgręžt mintis.
Sausai.
Lyg skalbinius.
Ar leist išlyt po lašą
lietumi.
Širdis lyg vaikas koks
idilės
šiuolaikinėj žemėj prašo.
O iš minčių tik išsišiepęs
niurna debesis.

(more…)

22 lapkričio, 2018

Oi kaip bijom tiesos, ir savęs toje tiesoje. O tiesiąja eiti norim. Net pasišokinėdami. Sakysite, skirtingos sąvokos, skirtingos reikšmės? Ir taip, ir ne. Mano manymu blogai, kai tiesa ir tiesioji yra tik paralelėje. Jos turi susilieti ir viena kitos nepaleisti. Tuomet bus bent apytikriai gerai. Nes kaip absoliučiai gerai, nežino niekas. Absoliutaus gerumo visiems nebūna, nes tą mes visi skirtingai suvokiame. Kaip ir grožį. Kaip ir apskritai viską, kas mus supa ir kame mes esame.

Tuščias kalbėjimas

22 lapkričio, 2018

Toks tuščias kalbėjimas

žodžiais gražiais

iš ryto, per pietus, vakare.

Gerai, kad naktis tamsa tylėjo

delčios glėbyje.

Gerai, kad žvaigždės mirgėjo,

bučiuodamos skliautą,

be aistros, šaltai.

Be garso krito rasos

vėjo daina.

Gerai, kad niekas neužkeikė

būt amžinai žydinčia vyšnia.

Dalia, palaužtos kriaušės

močia – dalia.

Skersvėjų vaikoma ir glaudžiama.

Tuščio gražaus kalbėjimo

apstu dienos sumaištyje.

Žodžiai klaikiai serga

tyrų jausmų negalia.

2018 lapkritis

 

 

 

 

Kai išeini

21 lapkričio, 2018
Išeini.
Lieka pėdos.
Ir ilgesys toks ištįsęs.
Lieka šypsenos atšvaitas
sienų šešėliuose.
Lieka klausimų aibė
be atsakymų.
Šventas jausmas,
sumaltas vienatvės girnų.

(more…)

Damoklo kardas

19 lapkričio, 2018

Rytas visad mane paliečia. Ir, kaip nebūtų pikta, ne tuo kampu, ne tuo švelniuoju. Imu blaškytis tarp jo ir puodelio kavos. O tai ir dviejų. Visą laiką jaučiu pakibusį Damoklo kardą virš savęs ir artimųjų. Žinau, daug ką dariau ne taip, nežinodama kaip reikia teisingai. Mano artimieji irgi klysta, o aš nežinau net dabar kaip turėtų elgtis, kad viskas būtų gerai, ir Damoklo kardas dingtų. Gimstame nieko nemokėdami, tik verkti, žįsti motinos krūtį, tuštintis. Bet tą moka ir visa gyvoji gamta. Rodos augame, tobulėjame, mokomės, bet galiausiai paliekame šį pasaulį taip ir neišmokę gyventi be Damoklo kardo virš galvos. Savo pačių ir savo artimųjų. O gal kas moka? Tuomet tų atsiprašau.
(more…)