***

Prisidengiu tuo, ką turiu.
Ką širdyje lyg šventovę saugau.
Kodėl sakai, neigime gyvenu,
saulės tekėjimą savyje užspaudusi.
Kodėl sakai, manyje nėra spalvų,
mintys iškaltos akmeniu.
Aš tik truputį po žemės grumstu
šalnos pakąsta žole sudejuoju
į žmogišką išpaikintą rūstį.
Aš tik lašas drumsto vandens,
rytais paliekančio parūdijusį čiaupą.
Nematei manęs skubant gatve
lengvu baltu rūku, gebančiu
uždegt dangų pašvaiste.
Nematei mano akių, įsmigusių
į neišbaigtą dienų ornamentą.
Mano nakties tamsoje
šitiek ryškių šviesų ištęstinam šokiui
ant stogo atbrailos.
Apgailėtinai tuštiems pažadams
bedugnę, ne širdį atveriu.
2018

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: