Koks ažūrinis šerkšno
žvilgsnis!
Sielos plikledis vaikšto
gatvėmis,
jis įleidžia akimirkos mirksnį,
pasiėmęs riekę vienatvės…
Bučiuoja kulniukai
šaligatvį,
tyliai verkia grindinio akys,
geria siela ledo sonatą
ir tada suprantu,
kokią jėgą man siūlo,
šalčio vėriniu žėrinčios naktys…
Vėjas leidžia injekciją
kūnui,
kad ramybė sugrįžtų į širdį,
tam nepaprastam žemės
gražumui
naują rūbą nusiperka žingsniai…
Priglunda Didysis
Gyvenimas,
meilės sėklą pasėja į sielą,
ir jos plikledis mato žibintą,
ir šviesos pamaitintas
sruvenimas
randa kelią akimirkos mirksny…
2018-12-05
Nemira 
Parašykite komentarą