Ryto nostalgijoje

Gražu,
kai paukščiai čiulba,
ir sodai žydi į tavo juodą naktį.
Gražu,
kai lietūs nepaliauja lyti,
o skruostai vaiskaus raudonio,
lygu rytmetinė saulė.
Ant smilgos stiebo supasi boružės
tavo išsvajotai laimei,
galiausiai ištiesia sparnus
į skrydį linkui mėlio.
Paliktumei
sugrįžtančių jų laukti
prie sodo beržo, šakomis susipynusio
su baltai šerkšnota ieva.
Bet… vartai,
seno medžio vartai užkelti, užverti.
Už jų tušti namai, bedvasiai.
Tiktai katė, save tingiai išpraususi,
ilgesingai pareinančiųjų žvalgosi
į usnimis užžėlusį duobėtą taką.

Gražu,
kai paukščiai čiulba,
boružės lengvai sūpuoja smilgą,
sparnais į išganytą dangų.
Rudens akim
dar pajėgi aprėpti ūkanotą slėnį.
Kažkuriame trumpam atodūsyje
akimirkai tu nostalgiškasis kvapniųjų
pelenėlių vaikas.

 

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: