Kloju
savo tylą
po tavo kojom.
Žinau,
trypsi ir bus negailu.
Skauda
ne nuo tylos,
nuo tylėjimo, kuriame
nėra palaimintos ramybės,
varpo skambėjimo
varinės šilumos.
Bėgu
iš tamsos į šviesą ir
vėl atgalios,
Žinau,
sakysi, suvaikėjimas.
O aš geriu
dienos sulą su jūros
bangos prieskoniu.
Prėską tylą
tiesiu tau po kojomis.
Susirenku
druską širdies akordais.
Dega, degina, degu
pašvaiste
virš išduotų namų.
2018
Parašykite komentarą