Kikilių viltis

Sakiau, ištylėsiu naktį,
Sakiau, ištylėsiu dieną.
Nebekankinsiu žemės,
Žodžiais ne mėnesienos.

Paukščiai kyla į dangų,
Į rausvaskruostę aušrą.
Debesys noriai susiuva
pilkos drobės apsiaustą.
Blaškos kikiliai už lango,
šventos šilumos išsiilgę.
Trupiniais duona ant stalo.
Perteklius ar jau stygius?

Sakiau, ištylėsiu naktį,
Sakiau, ištylėsiu dieną.
Nebekankinsiu žemės,
Žodžiais ne mėnesienos.

Buvo rasota palaukė,
kaštonų žydėjimo metas.
Rasos lašeliu nusiprausę
kikiliai sparnu rėmė žemę.
Gęstantį židinį kurstė,
ugnies viltimi gyvendami.

Sakiau, ištylėsiu naktį,
Sakiau, ištylėsiu dieną.
Žvilgsniu tik paliesiu žemę,
priglausiančią mano tylą.
2018

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: