Archive for 2018 gruodžio

Vardan ramybės

14 gruodžio, 2018

Jei paklausiu, kur tu, mano geroji drauge, juk neatsiliepsi ir neateisi. Skiria mus daugiau nei šviesmečiai. Gyvenimo subtilybės skiria. Tegul taip ir lieka. Todėl ir neklausiu. Gero niekuomet negali būti per daug ir negalima jo nei prašyti, nei juolab reikalauti. Ir maldos jokios čia irgi nepadės. Viską sudedu į knygą, kurios niekuomet nerašiau ir nerašysiu. Tai knyga, kurios niekas ir neskaitys, nes nevalia niekam liest jos puslapių. Idant nesmalsautų, o kas buvo, o kaip buvo. Neradę pikantiškų detalių juk pultų jas mėgintų išskaityt tarpo eilučių ar už jų. Todėl ir uždedu tabu tokiai knygai. Eiliniam eilinis ir kelias į viską ir iš visur. Dangus retkarčiais būna giedras, dažniausiai apsiniaukęs ir dulksnojantis. Tegul, nes šitaip skauda mažiau širdies srityje. Žaižaruojantys paukščiai nerimsta tik pasakose. Gyvenime laimingų paukščių plunksnos dažniausiai ir būna pilkos, juodos ar kiek margos, linksmumo dėlei. Kaip ir Adventas. Žmonės namuose ramybės vardan dega žvakeles, gatvės žiburiuoja nuo girliandų ir žiburiuos dar labiau. Visko reikia, visaip turi būti. Reikia šurmulio, reikia ramybės. Kam ko noru, tegul taip ir būna. Rodos taip paprasta turėtų būt priimt tokią tiesą, neiškalbingą, kuklią. Nemėgint kitiems piršt savosios. Nesvarbu ar tai ramybė, ar šurmulys, šilta žvakelės šviesa ar gal kiek ir dirginantis blizgesys. Jei kam norisi ir gyvenime tų žiburiuojančių pasakų paukščių, tegul turi. Ramybės ir taikos vardan.

Be nuovokos

14 gruodžio, 2018
Be nuovokos,
ką atneš tau ši diena,
žingsniuojanti
per nublukusį šaligatvį,
su telkšančiom akiduobėm,
nuo nemigos
sumurusiom akim.
Kvapai pipirmėčių arbatos
rasa pavirsta ant praverto lango
į gatvę, kurioje tavęs nėra.
Tik klaidžioja tenai tava nostalgija
senai bakūžei, dūmams iš laikų,
negraužiančių sielos kasnakt.

(more…)

Balzganos ūkanos

13 gruodžio, 2018
Užmiršai išbučiuot
mano alkūnės įlinkį,
saulės zuikučių kupiną,
aistrų nesuniokotą.
Aplenkia jį nakties
šalčio šešėliai,
tik paliečia lūpos
balzganų rudens ūkanų.
Vėluoja darganos
pakviest mane šokio
ant senojo miesto grindinio.
Balzganos ūkanos
lūpomis smidrų
taria žodžius ne
širdies vėrinio.
Balzganos ūkanos
ant pilkojo ilgesio grindinio
mano alkūnės įlinkį
glamonėja beaistrėmis lūpomis
bekvapių smidrų.
2018

Magija

12 gruodžio, 2018
Atbėgai
iš rudens lietaus
į žiemos drėgmę.
Vėjo bučinius surinkai,
šermukšnio uogomis
rūgščiai besišypsančius.
Alkūnės įlinkyje
liko rudens atodūsis,
pridengtas vilties malda
iš lūpų į lūpas.
Gruodis
dar ne gruodas,
tik šalčio kvėpavimas
į veidą su išlikusiais
jaunystės bruožais.
Įrėžyje, kas buvo
dabartis save ateities
šukomis šukuoja.
Fantazuoju?
Gyvenimas kupinas
astrologinės ir…
rudens lietaus magijos,
gyvybę tavyje
be žadintuvo
kas rytą žadinančio.
 
2018

Zylės sindromas

11 gruodžio, 2018
Nekalbėt, šiandien nekalbėt. Nerašyt eilių, laiškų, net atskirų mažareikšmių žodžių, net neleist jiems subyrėti į raides ar garsus. Paieškot kavos tirščiuose prasmės? Nesąmonė. Juose nieko nėra, tik rudas jovalas. Teigiama, kad tinka gėlėms tręšti. Kažkur skaičiau ar girdėjau. Nemėginau, neteigsiu ir neneigsiu. Bet kad nei prasmės nei išminties kavos tirščiuose nėra, galiu tvirtinti. Nes niekuomet to juose neradau. Bet juk ne pasaulio gi pabaiga. Bent jau man. Ir dangus negriūva, maigant klaviatūrą.

(more…)

Tas saldus žodis Meilė

10 gruodžio, 2018
Sekundės dalį
aš tavo saujoje
balta šalta snaige.
Į vasaros giedriausią
kilti taikiau dangų.
Kodėl tiek darganos ir
tiek žiemos lietaus?

(more…)

Po nakties serenados

9 gruodžio, 2018

Po nakties savitos serenados
sugriūva tyla,
į bežadį miesto mūrų stūksojimą
širdimi atsitrenkusi.
Kaprizinga dalia,
save savitai suvokiančio vaiko,
susivėlusi ieško prasmegt, nebūt,
o gal būt, tik ne šešėlyje arogantiško,
sula verkt pasiruošusio beržo.
Sakai, ateini į šauksmą
klystančių, slystančių, klumpančių?
Netiesa, ne padėti norėdamas.
Jų vargus, jų klaidas viešumon, juos
pačius veidu į purvą.
Pajuoka išdidžiai vaikšto tavo sieloje.
Skurdo neteko pačiam valgyt, uostyt.
Po nakties serenados
net per adventą atlaidumo atleidimo,
užuojautos vėjai,
tiems, kas turi daugiau, palankūs.
Į miesto pakraščius, už jų ribos neužklysta.
Nes jie žmogaus veidrodiniai atspindžiai,
save mielai
prie gerbūvio laužų šildantys.


2018 gruodis

Mažakalbis dangus

9 gruodžio, 2018

Mažakalbis mano dangus
virš parko alėjos.
Buvo vakaras ir
žvaigždė valiūkiškai mirksėjo.
Buvo lauktas žodis
ant lūpų sodraus raudonio.
Sušmėžavo be garso.
Liko tyras, nesutryptas melo vėjų.
Buvo dangus,
mažakalbis virš parko alėjos,
ligi šių dienų neišduodantis,
neišduotas.
Liko žodis
ant sodraus lūpų raudonio
laukt tikros širdies šviesos,
be valiūkiško
lengvabūdės žvaigždės mirksėjimo.

2018 gruodis

Savimi išdabinta būtis

8 gruodžio, 2018
Savo rytą
puoši savimi.
Savo žingsniais
į grindinį
snaudžiančio miesto
prisakai neprarasti vilties,
lietui plaunant tavąją gyvastį.
Tas trapumas džiaugsmo
ankstyvuoju rytmečiu.
Tik lašais krinta tyliai
į ištiestą delną.
Pažadėkim dar kartą,
bus viskas gerai
ir nuo kalno,
iš sekundžių supilto,
riedėsim lėtai,
savimi išdabindami būtį.
Mėtom kvepia
patižusio sniego laukai,
ten, už miesto, kur
pušų žalioje aimanoj
žaidžia voverės
linksmą išgliaudytų
kankorėžių mūšį.
 
2018 gruodis

Sniegas ir sniegenos

7 gruodžio, 2018
Todėl, kad sniegas
ir todėl, kad sniegenos
neranda sau peties.
Tik blyškūs debesys
pridengę vaiskų mėlį
suklupti verčia
vienišo žmogaus po miestą
besiblaškančias viltis.
Virš trupančių, gal irgi
iš vienatvės, mūrų
pakimba rytą vakarą
ištįsę ilgesiu ūkai.
Iškritęs sniegas pats
nuo savo šalčio gūžiasi.
Sužvilgęs netikėtoj saulėje,
prisiglaudžia ištirpti
ant sniegenų krauju
pravirkusios širdies.
 
2018 gruodis