Jei paklausiu, kur tu, mano geroji drauge, juk neatsiliepsi ir neateisi. Skiria mus daugiau nei šviesmečiai. Gyvenimo subtilybės skiria. Tegul taip ir lieka. Todėl ir neklausiu. Gero niekuomet negali būti per daug ir negalima jo nei prašyti, nei juolab reikalauti. Ir maldos jokios čia irgi nepadės. Viską sudedu į knygą, kurios niekuomet nerašiau ir nerašysiu. Tai knyga, kurios niekas ir neskaitys, nes nevalia niekam liest jos puslapių. Idant nesmalsautų, o kas buvo, o kaip buvo. Neradę pikantiškų detalių juk pultų jas mėgintų išskaityt tarpo eilučių ar už jų. Todėl ir uždedu tabu tokiai knygai. Eiliniam eilinis ir kelias į viską ir iš visur. Dangus retkarčiais būna giedras, dažniausiai apsiniaukęs ir dulksnojantis. Tegul, nes šitaip skauda mažiau širdies srityje. Žaižaruojantys paukščiai nerimsta tik pasakose. Gyvenime laimingų paukščių plunksnos dažniausiai ir būna pilkos, juodos ar kiek margos, linksmumo dėlei. Kaip ir Adventas. Žmonės namuose ramybės vardan dega žvakeles, gatvės žiburiuoja nuo girliandų ir žiburiuos dar labiau. Visko reikia, visaip turi būti. Reikia šurmulio, reikia ramybės. Kam ko noru, tegul taip ir būna. Rodos taip paprasta turėtų būt priimt tokią tiesą, neiškalbingą, kuklią. Nemėgint kitiems piršt savosios. Nesvarbu ar tai ramybė, ar šurmulys, šilta žvakelės šviesa ar gal kiek ir dirginantis blizgesys. Jei kam norisi ir gyvenime tų žiburiuojančių pasakų paukščių, tegul turi. Ramybės ir taikos vardan.
Archive for 2018 gruodžio
Vardan ramybės
14 gruodžio, 2018Be nuovokos
14 gruodžio, 2018Balzganos ūkanos
13 gruodžio, 2018Magija
12 gruodžio, 2018Zylės sindromas
11 gruodžio, 2018Tas saldus žodis Meilė
10 gruodžio, 2018Po nakties serenados
9 gruodžio, 2018Po nakties savitos serenados
sugriūva tyla,
į bežadį miesto mūrų stūksojimą
širdimi atsitrenkusi.
Kaprizinga dalia,
save savitai suvokiančio vaiko,
susivėlusi ieško prasmegt, nebūt,
o gal būt, tik ne šešėlyje arogantiško,
sula verkt pasiruošusio beržo.
Sakai, ateini į šauksmą
klystančių, slystančių, klumpančių?
Netiesa, ne padėti norėdamas.
Jų vargus, jų klaidas viešumon, juos
pačius veidu į purvą.
Pajuoka išdidžiai vaikšto tavo sieloje.
Skurdo neteko pačiam valgyt, uostyt.
Po nakties serenados
net per adventą atlaidumo atleidimo,
užuojautos vėjai,
tiems, kas turi daugiau, palankūs.
Į miesto pakraščius, už jų ribos neužklysta.
Nes jie žmogaus veidrodiniai atspindžiai,
save mielai
prie gerbūvio laužų šildantys.
2018 gruodis
Mažakalbis dangus
9 gruodžio, 2018Mažakalbis mano dangus
virš parko alėjos.
Buvo vakaras ir
žvaigždė valiūkiškai mirksėjo.
Buvo lauktas žodis
ant lūpų sodraus raudonio.
Sušmėžavo be garso.
Liko tyras, nesutryptas melo vėjų.
Buvo dangus,
mažakalbis virš parko alėjos,
ligi šių dienų neišduodantis,
neišduotas.
Liko žodis
ant sodraus lūpų raudonio
laukt tikros širdies šviesos,
be valiūkiško
lengvabūdės žvaigždės mirksėjimo.
2018 gruodis