Vardan ramybės

Jei paklausiu, kur tu, mano geroji drauge, juk neatsiliepsi ir neateisi. Skiria mus daugiau nei šviesmečiai. Gyvenimo subtilybės skiria. Tegul taip ir lieka. Todėl ir neklausiu. Gero niekuomet negali būti per daug ir negalima jo nei prašyti, nei juolab reikalauti. Ir maldos jokios čia irgi nepadės. Viską sudedu į knygą, kurios niekuomet nerašiau ir nerašysiu. Tai knyga, kurios niekas ir neskaitys, nes nevalia niekam liest jos puslapių. Idant nesmalsautų, o kas buvo, o kaip buvo. Neradę pikantiškų detalių juk pultų jas mėgintų išskaityt tarpo eilučių ar už jų. Todėl ir uždedu tabu tokiai knygai. Eiliniam eilinis ir kelias į viską ir iš visur. Dangus retkarčiais būna giedras, dažniausiai apsiniaukęs ir dulksnojantis. Tegul, nes šitaip skauda mažiau širdies srityje. Žaižaruojantys paukščiai nerimsta tik pasakose. Gyvenime laimingų paukščių plunksnos dažniausiai ir būna pilkos, juodos ar kiek margos, linksmumo dėlei. Kaip ir Adventas. Žmonės namuose ramybės vardan dega žvakeles, gatvės žiburiuoja nuo girliandų ir žiburiuos dar labiau. Visko reikia, visaip turi būti. Reikia šurmulio, reikia ramybės. Kam ko noru, tegul taip ir būna. Rodos taip paprasta turėtų būt priimt tokią tiesą, neiškalbingą, kuklią. Nemėgint kitiems piršt savosios. Nesvarbu ar tai ramybė, ar šurmulys, šilta žvakelės šviesa ar gal kiek ir dirginantis blizgesys. Jei kam norisi ir gyvenime tų žiburiuojančių pasakų paukščių, tegul turi. Ramybės ir taikos vardan.

Be nuovokos

Be nuovokos,

ką atneš tau ši diena,

žingsniuojanti

per nublukusį šaligatvį,

su telkšančiom akiduobėm,

nuo nemigos

sumurusiom akim.

Kvapai pipirmėčių arbatos

rasa pavirsta ant praverto lango

į gatvę, kurioje tavęs nėra.

Tik klaidžioja tenai tava nostalgija

senai bakūžei, dūmams iš laikų,

negraužiančių sielos kasnakt.

Balzganos ūkanos

Užmiršai išbučiuot

mano alkūnės įlinkį,

saulės zuikučių kupiną,

aistrų nesuniokotą.

Aplenkia jį nakties

šalčio šešėliai,

tik paliečia lūpos

balzganų rudens ūkanų.

Vėluoja darganos

pakviest mane šokio

ant senojo miesto grindinio.

Balzganos ūkanos

lūpomis smidrų

taria žodžius ne

širdies vėrinio.

Balzganos ūkanos

ant pilkojo ilgesio grindinio

mano alkūnės įlinkį

glamonėja beaistrėmis lūpomis

bekvapių smidrų.

2018

Magija

Atbėgai

iš rudens lietaus

į žiemos drėgmę.

Vėjo bučinius surinkai,

šermukšnio uogomis

rūgščiai besišypsančius.

Alkūnės įlinkyje

liko rudens atodūsis,

pridengtas vilties malda

iš lūpų į lūpas.

Gruodis

dar ne gruodas,

tik šalčio kvėpavimas

į veidą su išlikusiais

jaunystės bruožais.

Įrėžyje, kas buvo

dabartis save ateities

šukomis šukuoja.

Fantazuoju?

Gyvenimas kupinas

astrologinės ir…

rudens lietaus magijos,

gyvybę tavyje

be žadintuvo

kas rytą žadinančio.

 

2018

Zylės sindromas

Nekalbėt, šiandien nekalbėt. Nerašyt eilių, laiškų, net atskirų mažareikšmių žodžių, net neleist jiems subyrėti į raides ar garsus. Paieškot kavos tirščiuose prasmės? Nesąmonė. Juose nieko nėra, tik rudas jovalas. Teigiama, kad tinka gėlėms tręšti. Kažkur skaičiau ar girdėjau. Nemėginau, neteigsiu ir neneigsiu. Bet kad nei prasmės nei išminties kavos tirščiuose nėra, galiu tvirtinti. Nes niekuomet to juose neradau. Bet juk ne pasaulio gi pabaiga. Bent jau man. Ir dangus negriūva, maigant klaviatūrą.

Tas saldus žodis Meilė

Sekundės dalį

aš tavo saujoje

balta šalta snaige.

Į vasaros giedriausią

kilti taikiau dangų.

Kodėl tiek darganos ir

tiek žiemos lietaus?

Po nakties serenados

Po nakties savitos serenados
sugriūva tyla,
į bežadį miesto mūrų stūksojimą
širdimi atsitrenkusi.
Kaprizinga dalia,
save savitai suvokiančio vaiko,
susivėlusi ieško prasmegt, nebūt,
o gal būt, tik ne šešėlyje arogantiško,
sula verkt pasiruošusio beržo.
Sakai, ateini į šauksmą
klystančių, slystančių, klumpančių?
Netiesa, ne padėti norėdamas.
Jų vargus, jų klaidas viešumon, juos
pačius veidu į purvą.
Pajuoka išdidžiai vaikšto tavo sieloje.
Skurdo neteko pačiam valgyt, uostyt.
Po nakties serenados
net per adventą atlaidumo atleidimo,
užuojautos vėjai,
tiems, kas turi daugiau, palankūs.
Į miesto pakraščius, už jų ribos neužklysta.
Nes jie žmogaus veidrodiniai atspindžiai,
save mielai
prie gerbūvio laužų šildantys.

2018 gruodis

Mažakalbis dangus

Mažakalbis mano dangus
virš parko alėjos.
Buvo vakaras ir
žvaigždė valiūkiškai mirksėjo.
Buvo lauktas žodis
ant lūpų sodraus raudonio.
Sušmėžavo be garso.
Liko tyras, nesutryptas melo vėjų.
Buvo dangus,
mažakalbis virš parko alėjos,
ligi šių dienų neišduodantis,
neišduotas.
Liko žodis
ant sodraus lūpų raudonio
laukt tikros širdies šviesos,
be valiūkiško
lengvabūdės žvaigždės mirksėjimo.

2018 gruodis

Savimi išdabinta būtis

Savo rytą

puoši savimi.

Savo žingsniais

į grindinį

snaudžiančio miesto

prisakai neprarasti vilties,

lietui plaunant tavąją gyvastį.

Tas trapumas džiaugsmo

ankstyvuoju rytmečiu.

Tik lašais krinta tyliai

į ištiestą delną.

Pažadėkim dar kartą,

bus viskas gerai

ir nuo kalno,

iš sekundžių supilto,

riedėsim lėtai,

savimi išdabindami būtį.

Mėtom kvepia

patižusio sniego laukai,

ten, už miesto, kur

pušų žalioje aimanoj

žaidžia voverės

linksmą išgliaudytų

kankorėžių mūšį.

 

2018 gruodis

Sniegas ir sniegenos

Todėl, kad sniegas

ir todėl, kad sniegenos

neranda sau peties.

Tik blyškūs debesys

pridengę vaiskų mėlį

suklupti verčia

vienišo žmogaus po miestą

besiblaškančias viltis.

Virš trupančių, gal irgi

iš vienatvės, mūrų

pakimba rytą vakarą

ištįsę ilgesiu ūkai.

Iškritęs sniegas pats

nuo savo šalčio gūžiasi.

Sužvilgęs netikėtoj saulėje,

prisiglaudžia ištirpti

ant sniegenų krauju

pravirkusios širdies.

 

2018 gruodis