Archive for 2019 sausio

***

28 sausio, 2019
Tiek daug klausimo kodėl
Ilgesys
suskilo į keturias dalis ir užpildė namų kampus.
Pastūmė metų metus kampe stovinčią spintą.
Mažuose namuose vientisam ilgesiui
per maža vietos.
Vienatvė ir baubas ir draugas,
nes kitaip tiesiog nėra, nebūna, nebūt.
Ilgesys dalimis, keturiuose kampuose
dalinasi patirtimi kaip išgyvent.
Keturiese nugali vienatvę kaip baubą.
Priglaust ar nugalėt vienatvę kaip draugą?
Kodėl tiek daug klausimo kodėl Ilgesyje?
Ar bus tiesa, jei sakysiu:
Todėl, kad pasaulį šį akiplėšos valdo!?

Autorius Vilija Dobrovolskienė

27 sausio, 2019

Kai gyvenimas lynus išties virš bedugnės,
Kai sakys – eik pirmyn, nestovėk,
Apačioj degs skaudžios pragaro ugnys –
Visą kelią atšvaitai jų neblės.
Kai gyvenimas lynus išties virš bedugnės,
Nieks neklaus,
Ar skaudės,
Kas lydės,
Kas mylės,
O ugnikalniais išsiveržusios aistros
Tyliai malš ir po truputį blės…
Kai gyvenimas lynus išties virš bedugnės,
Kai skaudi nežinia kryžium kris ant pečių,
Atsivers jau seniai užsidariusios durys.
Lynais eisim .. Susitiksim tarp dviejų krantų.

Apie tikėjimą ir Tikėjimą

26 sausio, 2019

Nuo tikėjimo skardžio,
dylančio, aprengtu
yrančiu per
visas siūles apsiaustu
mėgini save ir kitus įtikint,
esi, kas esi
ir žemė yra apvali,
sukasi pagal Galilėjų.
Yra Dangus,
per šitiek šimtmečių,
tūkstantmečių nė kiek
prie tavęs nepriartėjęs.
Aukštas ir savimi turtingas.
Yra Žmogus.
Tikėjimą saugantis kaip
nematerialią dovaną,
Ir tu esi,
šnekomis siekiantis tikėjimą
sau pasiglemžt,
pagal save nudailint,
idant tiktų ir tau
šiuolaikinėje nūdienoje.
Ir tu pats derėtumei
tarpe tų, tikėjimą,
gal Tikėjimą
savyje dorai glaudžiančių.
2019

Ryto linijos

25 sausio, 2019

Ryto linijos
senstančio miesto gatvėse.
Taip seniai ar senai lijo
lietūs iš dangaus.
Ir niekuomet į dangų.
Kažkurioje linijų sankirtoje
mažas svirplys tašką deda,
save nuvertindamas,
kitus pervertindamas.
O gal atvirkščiai.
Ryto linijos
senstančio miesto gatvėse
naujos saulėtekio įtakoje.
Kažkas ištars, šis svirplio
kalbėjimas beprasmis.
Bet juk šitaip seniai ar senai nebuvo
pavasario lietaus iš dangaus.
ir niekuomet į dangų.

Sausio 25

Gyvenimo vėsa

24 sausio, 2019
(Be datos)
 
Nusijuokiau.
Sakai, gyvenimas manyje nauja
vėsa suskambo?
Ir aš kita, neatpažįstamai kita?
Prie belapio klevo prisiglaudusi,
neverkia ir nerūstauja nesenstanti
su manimi kartu mana sesuo dalia?
Ratu apibrėžtais likimais vaikščiojam,
be galimybės perplėšt jį
jaunystėje dar neatšipusiais dantimis.
Iš saulėtos gėlėtosios palaukės
pasiimame tai, kas kvepia usnimis.
Iš paprasto kuklaus purienos žiedo
nepaskubėjome išgert
vaiskaus Dangaus pašventintas rasas.
 
O žinai, esi teisus.
Tiktai dabar jaučiuos vėsaus
gyvenimo likučiuose laisvai laiminga
palaimintai palaido vėjo glėbyje.

Neapkabink manęs

23 sausio, 2019
O Dangau, O Dieve,
tik neapkabink šiandien manęs.
Kaip niekuomet dar noriu būt palaida.
Išsišėlt iki nuogumo sielos
pabūt įskaudinta man artimo žmogaus.
Jei toks kažkur yra!?
Išrėkti iš savęs, kas buvo, jau yra
ir net kas bus.
O Dieve, o Dangau.
Apkabinimai tie jūsų būt žabangos,
neleidžiančios subręst man pačiai,
sunokt sultingam vaisiui manyje.
Jei jūs žinotumėt,
mani klevai už lango, nuogi žiemodami,
gaiviais pavasariais,
manuoju margaspalviu rudeniu apkvaitę.
O Dangau, o Dieve,
patikėkit, dar kartėlio lapus
nuo kelio galbūt artimo žmogaus!?
ne visus, ne iki galo į save susirinkau.
2019

Ateik, naktie

22 sausio, 2019

Ateik, naktie,
ir vėlei po senuoju
parko žibintu.
Su mėnesienos atšvaitu ateik.
Su lietumi, sniegu, su
šerkšno gūsiu.
Gal net alsavimu mirties.
Ateik, lemties išpildyk
slaptą norą
prabust po šimto metų miego
jaunystės šokyje
balto sužydėjimo vyšnia.
Ateik, naktie.
Juk vieną šitiek metų
valgom medaus korį,
kuriame saldaus kartumo
mudviem buvo skirta į valias.
(more…)

Įkvėptas palinkėjimas

21 sausio, 2019

Įkvepiu iš oro
palinkėjimą sėkmės.
Vėsa nuglosto vidų ten,
kur visuomet labiausiai skauda.
Tiek graudulio
nueinančioj naktyje
kaskart prie savitai sau susikurto
džiaugsmo glaudžiasi.
Panardinu akis
į rausvą laimės horizontą,
į ten, kur saulė teka,
į tenai, kur nuvargus leidžiasi.
Toks lengvas palinkėjimas
sėkmės iš oro nustraksi
miesto grindiniu
užslėptos ironijos kurpaitėmis.
2019

Po užraktu

20 sausio, 2019
Užrakinsiu
savo paskutinį žodį,
patikėtą ryto kraujo
šiltam lašui.
Negalėjau numanyt:
lapeliai žalių mėtų,
širdele sudėtų,
skleis tau
atgrasiai nemielą kvapą.
Užrakinsiu
savo paskutinį jausmą,
vyturio daina skambėjusį.
Ryto kraujo lašą
savyje priglausiu.
Mes abu su juo
per daug tave
ne šaltos pusnies aistra
mylėjome
2019

Savęs nuvertinimas

19 sausio, 2019
Akivaizdu, kažkam trukdai
sutikti dieną,
kurioj nesvirptų
tas nenuorama svirplys.
Ant plikledžio paslydus,
iškeikus mėnesieną,
išspirt laiku savų
neatidaromas namų duris.

(more…)