Savęs nuvertinimas

Akivaizdu, kažkam trukdai
sutikti dieną,
kurioj nesvirptų
tas nenuorama svirplys.
Ant plikledžio paslydus,
iškeikus mėnesieną,
išspirt laiku savų
neatidaromas namų duris.

 
Nemokam jau į Grįžulo ratus
savyje atsiremti.
Ramybės ir tikėjimo
šventą paukštę
išskraidiname svetur.
Susigūžiam pakilę į per didelį,
kaip manom, aukštį
ir krentam rudenio suvytintu lapu.
 
Galvojam, peržiemosime
į sniego patalus save įrausę.
Užmiršę, kad beržai žiemoja
širdyje sodriai žali.
Kažkam trukdai, save
aprengi žodžiais, kurių prasmė
greičiau prikels gyvenimui
skarmalų kaliausę.
Mums liks tik tai, ko esame verti.
2019

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: