Archive for 2019 sausio

Žodžių prigimtis

18 sausio, 2019

Prabilsi žodžiais,
kuriuose tik saulė
ir kuriuose nėra lietaus.
Juose žilvičiai du
meilingai susiglaudę
viens kitą remia
tvirtomis šaknimis.
Prabilsi eilėmis
iš nerimo nakties,
kai rodės mėnuo varstė
paslapčia širdies duris.
Banalūs posmai
iš pavasario palaukės
melsvų žibuoklių akimis.
———————————————
Kas kart prabilsi, kad suprastum:
Pasaulis šitas tik savotiškai žvaliems.
Kakta į mūrą atsitrenkęs,
suteiksi savo žodžiams
kiek kitokios, nei saulėtos, prigimties.
2019

Jei paprašyčiau

17 sausio, 2019

Jei paprašyčiau
paglostyt mano ego,
žvelgtum į mane piktai,
su panieka.
Juk aš tavąjį glostau.
Žvilgsniu, žodžiu, jausmais
su lietumi iš pilko debesies.
Iš drumzlino dangaus.
Sunerimusiu
žvaigždžių mirgėjimu.
Viskuo, kas tavo
ir skaudžiai į tave.
Jei paprašyčiau tarti žodį,
kurio prasmė tik man ir mano.
Nejautra alsuoja tarp mudviejų
rūstūs uždarieji toliai.
Ir jūroj siautėja tarp mudviejų
šalta banga.
Mėginame kas dieną išmatuot
kas nematuojama
į gylį nei į plotį. Tiktai:
yra ar ne.
Už lango ne jausmai raudoja.
Tik lietus darbuojasi,
norėdamas nuplauti viską,
ką padarei. Ir net į ateitį
ko, abuojumo dėlei ar
nerangumo, nepadarei.
2019

geltonžiedė puriena

17 sausio, 2019

kam pribėrei snaigių tiek už lango
man nereikia balto grožio paslapčių
mano sielą įvilkai į sudėvėtą skrandą
širdyje siaubingai šalta ir baugu
aš purienų geltonžiedžių vaikas
išsiilgusi beržų šerdies sulos
lietaus lašus, į saulės bučinius įaudusios,
pakabina laumės juosta virš manęs
man nereikia šalto snaigių grožio
to ledinio spindesio iš ežerų akių
svaiginu save pavasario atodūsiais
išsiliejus upėms iš savų krantų
pempės klykia pelkėj klaikiai lyg
purienų geltonžiedžių būtų joms gailu
aš purienų geltonžiedžių vaikas
nuo pelkėtų tėviškės šlaitų

2014

Manajam delne

14 sausio, 2019
Manajam delne
nieko nėra.
Tik linijos susikerta
joms skirtuose taškuose
ar nubėga kas sau.
Manajam delne
šiluma iš vasaros slėnio.
Žaliosios vejos prie namų.
Ir žiedlapio antspaudas,
likęs nuo žiedo, raudono
bijūno apvalkale.
Sakau, kad manajam delne
nieko nėra.
Tik rasos sukibę šoka ir juokiasi.
Tik šypsosi laikas, ištįsęs į liniją
iš daugtaškių, kuriems išnykti
dar nevalia.
Manajam delne
varnalėšos kibūs gaižai
iš kasų – vaikėziško
dėmesio apraiška.
 
Manajam delne tiek daug visko
ir nieko nėra.
Bekraujai, išblyškę, raukšlėti.
Praraja jame į save.
2019

Ryto kraujas

14 sausio, 2019
Iš kiekvieno ryto siurbiu kraują. Lyg siurbėlė, lyg dėlė suleista į jį. Neiškrapštoma, nenupurtoma. Pati savimi baisiuosi. Pati savimi žaviuosi, kitų apmaudui. Per menka suprast kitus, jų norus, siekius, kaprizus. Ir jie taipogi per menki suprast mane su viskuo, ką savyje turiu, tiek metų nešioju, puoselėju, kartas nuo karto koreguoju kaip privalu ilgai gyvenant.
 
Sakau, iš ryto siurbiu kraują. O raudonio manyje mažoka. Blyškumas lydi nuo vaikystės. Gal ir siela mano blyški. Ne man spręsti. Kai taip tariu, pašokstu. O kodėl ne man? Kas geriau už mane pažįsta mano sielą, jos virpulius, jaudulius, spalvas ir atspalvius? Žinau, atsiras tokių, teigiančių, kad iš šalies geriau matyti. Nesiginčysiu. Nes kartais ir aš taip užrinku. O iš tiesų nusiraminusi suvokiu, kad nieko nematau. Ne tik kad geriau. Visuotinai taip priimta sakyt, taip ir kartojame kaip papūgos. Ne tik tą ‘Iš šalies geriau matyti’, bet ir kitus visokius posakius.
 
Pasaulis pilnas visokiausių gyvių. Vienas iš jų žmogus. Su savo siela, kūnu, krauju, emocijomis ir etc. Susikibt šiaip su kokiu keturkoju gyvūnu ar ropojančiu, šliaužiančiu, ne pats baisiausias dalykas. Net jai jam kovą pralaimėsi. Kova liks garbinga ir tu liksi garbėje. Va susikibt su kitu žmogumi baisu. Kova jau nebus garbinga. Joje bus daug purvo, per daug, kad ta garbė, bent menkutė, išliktų. O aš dar ir į kraštutinumus linkusi. Man aukso vidurys nepriimtinas. Arba garbinga, arba ne. Pralaimiu beveik visuomet. Tuo savo arba arba.
 
Šis rytas apniukęs. Kraujo jame nėra. Tenka siurbt drumzles, kurios iš vakar dienos suėjo į šį rytą. Sako vėlgi, ką nusipelnei, tą gauni. Taip ar ne, lieku nežinioje. Yra protingesnių, jie tegul ir gliaudo tą riešutą. Man rūpi, kad šio ryto drumzlės kažkaip nesukeltų sieloje per daug neigiamų emocijų. Nėra gerai, ir tai aš jau pati suvokiu, tuo tikiu.
2019

Užaštrinti posūkiai

13 sausio, 2019
Kelias,
užaštrintais posūkiais.
Į tai, kas bus.
Uolus blakstienų
virpėjimas,
drėkinantis skruostus:
Praėjom, jau nebebus
lietaus su mėtų kvepėjimu.
Švelnumo nakties,
jautrumo dienos.
Ilgesio šalikas
iš mėnesienos,
o gal iš skausmo ūkanų,
slegia pečius.
Sakom, kad viską nuneša vėjai
per laiką stačiu kampu.
Ar patikėjom, nepatikėjome.
Užaštrinti posūkiai
į būsimą mėtų kvepėjimą
kalba į mus ir už mus.
2019

NEBŪT

12 sausio, 2019

kartoti ir kartot tą patį
lyg būtume trumputės atminties
to kas po kojomis ar virš galvos
kas dieną kratomės
ir grįžtame pasemt savęs
iš giluminio šulinio
iš varginančiai stulbinančios praeities
nukopijuojame gyvenimus didingųjų
jų drąsą ištvermę laimėjimus
o iš tiesų susikuriam mitus
kasdienės duonos trupiniais
save maitiname
oriais išlikdami tiktai istorijos lietuj
ką prisegam į atlapą
ar įmetam į laužą degantį
akibrokštu patampa
žmogiškuoju neįgalumu
lyg paneigiame viską
lyg šventai mėginame išsaugoti
kasmet kartodami
taip buvo ir tai šventa
o aš sakau tylėdami nulenkim galvas
žiauriam pasikartojimui NEBŪT
2019

Nesakyk

10 sausio, 2019

Tik nesakyk,
kad viskas.
Vartai užsivėrė.
Akacijoms nelemta
sužydėt birželyje.
Aš laimės trupinį, nuo pilko
grindinio pakėlusi, anuomet
į širdį įsidėjau. Protingieji
mane įspėjo, kad per vasarą
pavirs jis rudeniniu vėju.
Tik nesakyk,
balta naktis negrįžtamai praėjo.
Juk žvaigždės ir dabar
šukuoja mėnesienai plaukus.
O laimės trupinys,
nuo pilko grindinio
kadais pakeltas,
širdies raumeniui nėra balastas.
2019

Gyvenimui

9 sausio, 2019

Kai išeisiu,
saulei save sekinant
dar vienu tekėjimu
ar skaisčia laida,
kas mylės tave
mana širdimi,
savaip nenusisekusį,
bet nuostabų savo būtimi.
Kaskartėl
glaudžiu tave
prie sielos skruosto.
Nors ir
degini mane, ne pragaro,
žemės žmogiškąja ugnimi.
2019 sausis

Drumzlinas dangus

9 sausio, 2019
Gulėdamas ant šviežiai nupjautos žolės , Pijus žvelgė į dangų. Jokios žydrynės, jokio vaiskaus lopinėlio. Tik niūrus pilkumas. Vienur šviesesnis, kitur tamsesnis. Atspalviai to, kas vyksta tarp žmonių? Keistos mintys devynerių metų berniuko galvoje. Dangus paima viską, ką žmonės, tie suaugusieji pridaro žemėje. Surenka, sudeda į tuos tai šviesesnius, tai tamsesnius atspalvius. Pyktis, rietenos, nesutarimai dėl menkniekių. Pagal principą: Tu man taip, aš tau taip.
Pijus užsimerkė. Iš atokiai stovinčio namo nesiliovė riksmas, kažkas kažką sviedė, gal į sieną. Krito su trenksmu. Pažiro šukėmis. Pro vaiko blakstienas prasisunkė ašara ir nuriedėjo skruostu. Taip skaudžiai aštrios „ražienos“ draskė nugarą. Iki pat širdelės.