Archive for 2019 vasario

Iš rudens

28 vasario, 2019
Aš ir vėl iš rudens.
Iš suvytusių lapų
savo dalią kas kartą
iš naujo supintą supu.
Ar skauda kam,
ar gelia kam sąžinę,
už išjuoktą kalbėjimą
su medžiais, su savimi?
Įsileidžiu į erdvę,
kur tykiai gyvena
iš gyvojo rudenio vėjo
sukurpta mintis.
Ant krintančio, kritusio
lapo pavienio
suklumpa paslydusi visų
išgirta išmintis.
Vėl iš rudens manyje
šitiek skambėjimo.
Suvytusių lapų kalba
lyg serenada nakty.
Skaudi pašaipa
trenkė neužtrenkė niekam
į mano tykiąją erdvę
rudens margaspalvias duris.
 
2019

Saulėta kaltė

27 vasario, 2019
Prisipažįstančių nėra.
Pati kalčiausia saulė.
Atodūsiais gyva diena,
giesmė iš paukščio,
kylančio į savo dangų.
Sakytum, būtų atgaila,
pavarinėtų juodą kraują
arterijom painios tamsos.

(more…)

Užpernykštė klasika

27 vasario, 2019

Tavasis rytas,
trupučiu lietaus nuplautas,
atlapa širdim į žmogų.
Artumo saulė baltu debesim
link žemės ir į gelmę,
kur krykštauja tyri šaltiniai.
Begarsiai žodžiai,
neatlaikę vėjo gūsio,
subyra dulkėmis ant tako.
Būt sutryptiems sunkokų
abuojumo žingsnių?
Neveltui visą nakt
apuokas klaikiai juokėsi.

Lietus ir saulė!
Užpernykštė
bohemiškų poetų klasika!
2019

Aušroms tylint

27 vasario, 2019
Kai aušros tyli,
kalba medžiai
apie gyvenimą
su laimingaisiais
žemės vėjais.
Ar gieda paukščiai?
Jiems duota nata
tik džiaugsmo.
O dulkės blaškosi,
nuo grindinio
save pakėlusios.
Ant tavo lūpų
tiek raudono kraujo,
šypsenos grimasos keistos.
Kažkur toli vėl traukiniai
suūkia, nunešdami
pro šalį, ką vadinam laime.

(more…)

Virš žmogiškos rūstybės

23 vasario, 2019
Pasiruošiu priimti
žalio klevo išmintį.
Iškelti ją
virš žmogiškos rūstybės
ir skubios dienų,
akimirkų tėkmės.
Sugraudintas
moteriško ilgesio
pravirksta baltas gerumu
dangiškasis debesis.

(more…)

Vakaro išmintis

20 vasario, 2019
 
Paliksiu
šįryt kokią pėdą
ar akmenuką
nenuglūdintais kampais.
Saulėtekis nenuorama
į ežerą sukrito,
palikę krūvą pažadų ir
apibėręs lūpas bučiniais.

(more…)

Nesiskundžiu

19 vasario, 2019
Viskas mano.
Ir likimas, ir viltis.
Abiems dėkoju
už spyglius ant tako,
už pušų vakarį kvapą.
Už akimirkas, kai žemė
slydo iš po kojų.
Ir kažkas duobėn dar
pastumėt suskato.
Viską rytą priimu,
lig vakaro myluoju,
naktimis migdau
kaip kūdikėlį vygėje.
Na ir kas, kad
gulbės pieno upės
dangiškajam žemės rojuje,
pamojavę šilko bangele,
kosminiu greičiu nutolsta.
Lieka manojo likimo
karštos pėdos.
Ir viltis ne per stipriai
į jas nudegti.
2019
Nemiros Svirplio Užrašai

Tebūnie

18 vasario, 2019

Neužsigauk
vien nuo savos minties,
nuo savo žingsnių,
žodžių aido.
Saulėtekiui,
kas kart jaunam,
rankas ištiesk ir
eik per Žemę
tyro džiaugsmo angelu.
Juk viskas vien iš saulės
ir atgal į saulę.
Kaitra iš jos, manyk, tiktai
lėkšta apgaulė.
Neužsigauk
į akmenis tulžingosios
savos lemties.
Tavoje sieloje gyvi
kitiems neįprasti,
moteriškumo dėsniais paremti,
išraiška margi pasauliai.
2019

Save surast

17 vasario, 2019
Nakties tamsoje,
ryto tyloje
prireikia
save iš naujo
išmąstyt.
Juk bus audra,
vėsa su saule,
lietus iš juodo
aksominio debesies.
Žirgynų akyse
žais meilę du gyvenimai.
Džiaugsme.

(more…)

Naktie tamsoje

13 vasario, 2019
Neišeik, naktie,
dar sapnas meile glosto
ir šypsena, iš praeities atklydusi,
kutena lūpas.
Dar neišeik, naktie,
tamsa visus apsupusi,
mamos lopšinę paniūniuok
ir leiski mums save užmiršti
nekaltajam mėnesienos glėbyje.
Ir nesakyk, kad tu, naktie, esi
žiemos palaimintoji sesė.
Tavoj tyloje ramybės atgaiva.

(more…)