Iš rudens

Aš ir vėl iš rudens.

Iš suvytusių lapų

savo dalią kas kartą

iš naujo supintą supu.

Ar skauda kam,

ar gelia kam sąžinę,

už išjuoktą kalbėjimą

su medžiais, su savimi?

Įsileidžiu į erdvę,

kur tykiai gyvena

iš gyvojo rudenio vėjo

sukurpta mintis.

Ant krintančio, kritusio

lapo pavienio

suklumpa paslydusi visų

išgirta išmintis.

Vėl iš rudens manyje

šitiek skambėjimo.

Suvytusių lapų kalba

lyg serenada nakty.

Skaudi pašaipa

trenkė neužtrenkė niekam

į mano tykiąją erdvę

rudens margaspalvias duris.

 

2019

Saulėta kaltė

Prisipažįstančių nėra.

Pati kalčiausia saulė.

Atodūsiais gyva diena,

giesmė iš paukščio,

kylančio į savo dangų.

Sakytum, būtų atgaila,

pavarinėtų juodą kraują

arterijom painios tamsos.

Užpernykštė klasika

Tavasis rytas,
trupučiu lietaus nuplautas,
atlapa širdim į žmogų.
Artumo saulė baltu debesim
link žemės ir į gelmę,
kur krykštauja tyri šaltiniai.
Begarsiai žodžiai,
neatlaikę vėjo gūsio,
subyra dulkėmis ant tako.
Būt sutryptiems sunkokų
abuojumo žingsnių?
Neveltui visą nakt
apuokas klaikiai juokėsi.

Lietus ir saulė!
Užpernykštė
bohemiškų poetų klasika!
2019

Aušroms tylint

Kai aušros tyli,

kalba medžiai

apie gyvenimą

su laimingaisiais

žemės vėjais.

Ar gieda paukščiai?

Jiems duota nata

tik džiaugsmo.

O dulkės blaškosi,

nuo grindinio

save pakėlusios.

Ant tavo lūpų

tiek raudono kraujo,

šypsenos grimasos keistos.

Kažkur toli vėl traukiniai

suūkia, nunešdami

pro šalį, ką vadinam laime.

Virš žmogiškos rūstybės

Pasiruošiu priimti

žalio klevo išmintį.

Iškelti ją

virš žmogiškos rūstybės

ir skubios dienų,

akimirkų tėkmės.

Sugraudintas

moteriško ilgesio

pravirksta baltas gerumu

dangiškasis debesis.

Vakaro išmintis

 

Paliksiu

šįryt kokią pėdą

ar akmenuką

nenuglūdintais kampais.

Saulėtekis nenuorama

į ežerą sukrito,

palikę krūvą pažadų ir

apibėręs lūpas bučiniais.

Nesiskundžiu

Viskas mano.

Ir likimas, ir viltis.

Abiems dėkoju

už spyglius ant tako,

už pušų vakarį kvapą.

Už akimirkas, kai žemė

slydo iš po kojų.

Ir kažkas duobėn dar

pastumėt suskato.

Viską rytą priimu,

lig vakaro myluoju,

naktimis migdau

kaip kūdikėlį vygėje.

Na ir kas, kad

gulbės pieno upės

dangiškajam žemės rojuje,

pamojavę šilko bangele,

kosminiu greičiu nutolsta.

Lieka manojo likimo

karštos pėdos.

Ir viltis ne per stipriai

į jas nudegti.

2019

Nemiros Svirplio Užrašai

Tebūnie

Neužsigauk
vien nuo savos minties,
nuo savo žingsnių,
žodžių aido.
Saulėtekiui,
kas kart jaunam,
rankas ištiesk ir
eik per Žemę
tyro džiaugsmo angelu.
Juk viskas vien iš saulės
ir atgal į saulę.
Kaitra iš jos, manyk, tiktai
lėkšta apgaulė.
Neužsigauk
į akmenis tulžingosios
savos lemties.
Tavoje sieloje gyvi
kitiems neįprasti,
moteriškumo dėsniais paremti,
išraiška margi pasauliai.
2019

Save surast

Nakties tamsoje,

ryto tyloje

prireikia

save iš naujo

išmąstyt.

Juk bus audra,

vėsa su saule,

lietus iš juodo

aksominio debesies.

Žirgynų akyse

žais meilę du gyvenimai.

Džiaugsme.

Naktie tamsoje

Neišeik, naktie,

dar sapnas meile glosto

ir šypsena, iš praeities atklydusi,

kutena lūpas.

Dar neišeik, naktie,

tamsa visus apsupusi,

mamos lopšinę paniūniuok

ir leiski mums save užmiršti

nekaltajam mėnesienos glėbyje.

Ir nesakyk, kad tu, naktie, esi

žiemos palaimintoji sesė.

Tavoj tyloje ramybės atgaiva.