Virš žmogiškos rūstybės

Pasiruošiu priimti
žalio klevo išmintį.
Iškelti ją
virš žmogiškos rūstybės
ir skubios dienų,
akimirkų tėkmės.
Sugraudintas
moteriško ilgesio
pravirksta baltas gerumu
dangiškasis debesis.

Tik nesakyk ir vėl,
šis žodis keistas.
Lyg būčiau susipykusi
su savo mylinčia širdim.
Žolės alsavimą
girdžiu rytais, kai aušros
atsiremia į horizontą
ir, kai smėliu subyra
saldžių sapnų kerai.
Tyla atsitveriu
nuo žmogiškos rūstybės.
Akimirka, tikėk,
ji tobulai tvari, išpuoselėta
žalio klevo išminties.
Nemari virš žmogiškos
visų laikų rūstybės,
su ašara iš baltojo
gerumo debesies.
2019

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: