Kai aušros tyli,
kalba medžiai
apie gyvenimą
su laimingaisiais
žemės vėjais.
Ar gieda paukščiai?
Jiems duota nata
tik džiaugsmo.
O dulkės blaškosi,
nuo grindinio
save pakėlusios.
Ant tavo lūpų
tiek raudono kraujo,
šypsenos grimasos keistos.
Kažkur toli vėl traukiniai
suūkia, nunešdami
pro šalį, ką vadinam laime.
Kai aušros tyli,
dūsauja žolė į dangų.
Ir skurdžios rasos
vilgo žvarbstančias gatves.
Žiauru, bet tyli
širdys, kalbintos per nakt
jautrumo angelo.
Kampučiuos lūpų
grimasa raudono kraujo
laimingiems žemės vėjams..
2019
Nemira 
Parašykite komentarą