Aušroms tylint

Kai aušros tyli,
kalba medžiai
apie gyvenimą
su laimingaisiais
žemės vėjais.
Ar gieda paukščiai?
Jiems duota nata
tik džiaugsmo.
O dulkės blaškosi,
nuo grindinio
save pakėlusios.
Ant tavo lūpų
tiek raudono kraujo,
šypsenos grimasos keistos.
Kažkur toli vėl traukiniai
suūkia, nunešdami
pro šalį, ką vadinam laime.

Kai aušros tyli,
dūsauja žolė į dangų.
Ir skurdžios rasos
vilgo žvarbstančias gatves.
Žiauru, bet tyli
širdys, kalbintos per nakt
jautrumo angelo.
Kampučiuos lūpų
grimasa raudono kraujo
laimingiems žemės vėjams..
2019

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: