Iš rudens

Aš ir vėl iš rudens.
Iš suvytusių lapų
savo dalią kas kartą
iš naujo supintą supu.
Ar skauda kam,
ar gelia kam sąžinę,
už išjuoktą kalbėjimą
su medžiais, su savimi?
Įsileidžiu į erdvę,
kur tykiai gyvena
iš gyvojo rudenio vėjo
sukurpta mintis.
Ant krintančio, kritusio
lapo pavienio
suklumpa paslydusi visų
išgirta išmintis.
Vėl iš rudens manyje
šitiek skambėjimo.
Suvytusių lapų kalba
lyg serenada nakty.
Skaudi pašaipa
trenkė neužtrenkė niekam
į mano tykiąją erdvę
rudens margaspalvias duris.
 
2019

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: