Iš rudens

Aš ir vėl iš rudens.

Iš suvytusių lapų

savo dalią kas kartą

iš naujo supintą supu.

Ar skauda kam,

ar gelia kam sąžinę,

už išjuoktą kalbėjimą

su medžiais, su savimi?

Įsileidžiu į erdvę,

kur tykiai gyvena

iš gyvojo rudenio vėjo

sukurpta mintis.

Ant krintančio, kritusio

lapo pavienio

suklumpa paslydusi visų

išgirta išmintis.

Vėl iš rudens manyje

šitiek skambėjimo.

Suvytusių lapų kalba

lyg serenada nakty.

Skaudi pašaipa

trenkė neužtrenkė niekam

į mano tykiąją erdvę

rudens margaspalvias duris.

 

2019