Archive for 2019 vasario

Patrakę rudenys

12 vasario, 2019

Išjuoki tu mano vakarus
su rojaus paukščiais.
Ryto metą, atsiliepiantį
į vyturio giesmes.
(more…)

Ramybė

11 vasario, 2019
Klaiki ta tavo vakarų ramybė,
kai ten toli bangų muša iš jūros
ir audros, audros nenurimstančios
jausmus iki čiulpų išdirgina
ir lieka tik nemieganti juoda naktis.
Ir lieka tik kvaila nublukus mėnesiena,
žvaigždžių mirgėjimo pluta sodri.
Delnais suspaudi ilgesį,
į širdį įsivėlusį purpurine tąsia gija.
Vėlyvasis ruduo mina gilią brydę
per tavo vakarus prailgusius,
suklupusius vienatvinėj ramybėje
ir be vilties aušroje vėl pakilt.
2019

Skrybėlė

11 vasario, 2019
 
Vakar buvo gerai ir gera. Susitikau su sūnumi. Pradėjo nešiot skrybėlę. Kaip ir kadaise jo tėvas. Atrodė neįprasta ir kiek keista. Bet bendravimas pavyko. Gal būtent dėl tos skrybėlės, keistai pūpsančios ant jo galvos. Juk kartais reikia kokios tai detalės, kad pasikeistum. Kažką sau pridėt, kažko atsisakyt. Akimirka pagalvojau, kad ir man savyje vertėtų kažką pakeist ar kažką išmest iš savęs. Sudėtinga. Nelabai ką noriu keist, nelabai ko noriu atsisakyt. Kažkaip prie savęs pripratau. Vidumi esu sudėtinga, išorėje paprasta, tokia kaip dauguma mūsų tykiai senstančių moterų.

(more…)

Ar pavyks

10 vasario, 2019
Ateis ruduo
ir vėl šėlios padangė
debesų pilkųjų
lietingais pažadais.
Ar tau pavyks
net musės nenuskriaudus,
aštrias ražienas
su šypsena apeit?
Ateis ruduo.
Šalnų pakąsti lapai
ant grindinio sukris skausminga
to, kas buvo, puošmena.
Ar tau pavyks
save pakelt kregžde
į net jai niekuomet
iki galo nepasiektą dangų?
Ar taip ir liksi grindinį
nakties tamsoje
vilgančia rasa?
2019
 

Pageidavimas

8 vasario, 2019

Audros truputį.
Iš Dangaus.
Nepakenktų
paukščio giesmei,
širdyje įstrigusiai.
Bet tik žmogiškos
audros bastosi,
patežusio sniego
pilkais šešėliais.
Per anksti, sakau,
pasigendi rugiagėlių
melsvojo žvilgsnio.
Vaikštai drebulės siela,
žemės vaiku gimęs.
Truputį Dangiškos
meilės audros.
Kodėl ji taip giliai
debesų patalų migdyta?
2019

Neliečiama erdvė

3 vasario, 2019
Mielasis,
Aš bijau paliesti
Tavo erdvę tykią
Pakalbinti,
Pripilt šnekėjimo garsų
Todėl prašau,
Nepyki tik nepyki…
Kad nutilau ir nerašau laiškų.
Mes juk visi savais
Tylėjimais gyvename.
Save pravirkdome,
Prajuokinam
Ir liūdim atskirai, kas sau…
Į tą tylėjimą dosnia širdim
Švelnius jausmus įpinsiu,
Kad tau tavam tylėjime
Ir tavo erdvėje nebūtų per nyku.
Nemira Raganė
2015 sausio 31

***

3 vasario, 2019
Vediesi
savo rudenį už rankos.
Tokie sudrėkę jo delnai.
Ir garbanos lyg
palaidūno gluosnio lapai
vėjy draikosi.
Gyvenimas užsidega
klevų raudoniu akyse.
Neišsakyti žodžiai tvenkiasi
į mintį, kurios prasmė
tik tau svarbi.
Nesistebi,
kad tavo skrydis buvo
šitoks trumpalaikis,
šitoks menkas.
Kitų akibrokštai nusėdo
dar jaunystėje širdy.
Su rudeniu savu
kartu per klampią pelkę,
gelsvų purienų šlaitas
likęs atminty.
Save dar kartą virš kasdienio
purvo boruže pakelti,
pakilt į dangų
su rugiagėlių mėliu.

(more…)

žmogiškas jautrumas

1 vasario, 2019
aprengi save
jautrumu
iš žmogiško ilgesio
iš kasdienės grumties
su laukimu savų
iš žinojimo
klevai pasipuoš žaluma
pavasarį už langų
paukščiai
tylą nutrauks devynbalse
klausi savęs
ar atgims tavyje gaida
prislopinta netesėtų pažadų
rytas subyra
trupiniais
mano žmogiškas jautrumas
tykšta ant grindinio
atlydžio vėsiais lašais
2019