Archive for 2019 kovo

Įkvėpk mane

28 kovo, 2019

Įkvėpk, Dangau,
mane
lyrikai bemiegei,
sukvipusiai
pavasariu į nuogo
klevo verksmą.
(more…)

Po žmogiškuoju melu

28 kovo, 2019
Einu ir eisiu
prieš Dangaus valią,
ribojančią manas dienas
gyvenimui po saule.
Į sausą duonos kriaukšlę
įkimbu dantimis,
ir skausmas pasitraukia,
sukeltas žmogiškojo melo.
Tarp nebylių daiktų,
kurie neišjuda iš vietos
be mano pastangų ir noro,
nemeluojančių,
saugumas toks,
lyg būčiau tėvų iš kapo
Visų Šventųjų dieną
jiems pažadėta
į nuotakas šioj žemėje.
 
Mąstau, kodėl toks sumautai
atgrasantis patampa man
šis saulėtas pasaulis.
O aš vis tiek
į jį visa esybe įkimbu,
atstumdama dangaus dievų
ištiestą iškeliaut
malonių pilną ranką…
2019

Laukinis tikėjimas

25 kovo, 2019

Viskas iš
laukinio tikėjimo
dangaus žmogumi.
Rugiai subrendo
saulėj ir vėjyje.
Rugiagėlės
tokios nekaltai viliojančios
melsvomis mergelių akim.
(more…)

Rodos dar esu

25 kovo, 2019
Rodos dar esu.
Dar čia, kur žvelgia soduos akys
nekaltai pražydusių vyšnaičių.
Kur obelys, manęs neatsiklaususios,
keliauja sau pavasario palaukėmis.

(more…)

Nelaimėliams

24 kovo, 2019

Dabar viskas mirtinai pavojinga. Kebabai, cepelinai, bulvės, pienas, bevaikiai prezidentai… Visko neišvardinsi. Tame tarpe, sakyčiau, mirtinai pavojinga ir aš su viskuo, ką savyje turiu ir jums duriu. Ir su tuo, ko neturiu, niekuomet neturėjau, bet va man ima ir prikergia, nes geriau už mane žino. Vaje vaje. Kaip mums tik ir išgyvent tarp “šitiekos“ pavojų? Tokiems nelaimėliams ir tokiems nuo visko nelaimingiems. Kadangi tų pavojų niekaip neįžvelgiu, jais negyvenu, todėl esu laiminga. Jau rašiau aną dieną. Gal dar pamenate? Tegul bus mano matymas siauras, supratimas menkas. Man nuo to tik geriau. Einu, užkliūnu už vinies. Susiplėšau naują suknelę. Bala nematė. Įsiūsiu kokį odos gabalėlį. Bus kitoniška, madinga, kitos tokios neturės. Va taip. Užkliūnu už akmenėlio, nes galvą išvertusi ėjau. Nusibrozdinu kelią. Pavojinga? Kalba, kad taip. Kažkas ten nuo tų nubrozdinimų gali pasidaryti. Varge, reikėtų pagalvę su savimi nešiotis, bet kad nepatogu. Nebent kokią mažytę. Bet juk galiu ir visu ūgiu išsitiest. Tai reikėtų jau visų patalų. varge tu mano. Kiek bėdų krenta ant žmogaus galvos. Tik spėk suktis. Jei vaikų neturi, tai negali suprast tų, kurie jų turi. Gal ne po vieną net. Šaunuoliai, kad taip geba ir gali. Gamtos apdovanoti. Bet va jei turi ir prezidentas, tai apie tuos savo vaikus ir tupinės. Rūpestis rūpestėlis dėl jų dieną ir naktį. Vėl negerai, nes nesirūpins tautos gerove. Žino, o gal ir tiesą apie mus kalba. Kad mes baisiai nelaimėlių tauta. Visokie pavojai mus tyko iš visų pusių. Nors aš tokia nesijaučiu. Va saulė spigina. Kad ją kur. Bet be jos niekaip. Tegul sau spigina. Rytinė pusė tai nėra ko norėt, kad rytais saulės nebūtų į langą.
Geros visiems dienos, puikaus sekmadienio. Ir būkit laimingi . Tik tiek. Tiesiog būkit LAIMINGI.

Laimės dėlei

24 kovo, 2019

Norėčiau pasigirt
savom miglom,
nukritusiom ant kelio,
kuriuo išeit pasiruošiau
į ten, į tą laimingą
laimingųjų statulų šalį.
Norėčiau iškalbėt visus
beprasmiškus žodžius
į dangų vaiskiai mėlyną.
Rudens plaukai manyje
tokie žiauriai susivėlę.
Ir vėjas tik draugauja
su permatomu šaltu lietum.
Aš jiems save kadaise
laimės dėlei pažadėjau.
2019

Uždelsti žodžiai

24 kovo, 2019

Glostau
tavo šnekėjimą
savo tylėjimu.
Juk dar nuogi klevai
ir gluosnis,
lyg būtų susigėdęs
mergiškųjų oro bučinių,
ligi žemės svyra.
Lietus negailestingai
vėl plaks prie grindinio
nedalingąją dulkelę.
(more…)

22 kovo, 2019
Sutalpini save
į rugio grūdą,
į tą grumstelį žemės,
į menką duonos trupinį,
į lašą iš nerimstančio dangaus.
Kažkas užkliuvo akimis,
gal ką suluošini savu
kalbėjimu skystomis eilėmis.
Ne į poezijos didingą rūmą taikai,
tik priglaudi save prie lango,
už kurio erdvės
gal būt ir tau užtektinai.
Mažu pilku paukščiu rytais
paieškai savo laimės tarpsnio
kažkiek liūdna, kažkiek
į miesto mūrą lūžtančia gaida.
Drebulės dalia save palieki
vakaro gaisams išmaudyt,
kai viskas tavyje šiltai, o
nieko jau šalia tavęs nėra.
2019

Skaudu

21 kovo, 2019

Atsiplėši nuo grindinio.
Jauti, tavęs nebėra.
Tik rasos nuo pavasarinio medžio
tykiai krinta,
dejuodamos sava dalia.
Tik paukštis, per anksti pakirdęs,
suaimanuoja vietoje giesmės.
Atsiplėši nuo grindinio
savaip su savimi ir savyje
į kraujo gyvastį įkibęs.
Ir skaudžiai pajauti:
Tavęs šventai saviems nebėr…
2019

Nugalėjo

21 kovo, 2019

Mane nugalėjo
Saulė.
Ir debesis
rudens dangaus.
Nesiūlykit
viso pasaulio.
Užteks man
stiklinės gėlo vandens.
Beržo sula
telieka beržui
balto kraujo galia
Nesiūlykit kilt į dangų
ne kregždei.
Aš pilkojo grindinio
išsupuota dukra.
2019