Įkvėpk mane

Įkvėpk, Dangau,
mane
lyrikai bemiegei,
sukvipusiai
pavasariu į nuogo
klevo verksmą.

Po žmogiškuoju melu

Einu ir eisiu

prieš Dangaus valią,

ribojančią manas dienas

gyvenimui po saule.

Į sausą duonos kriaukšlę

įkimbu dantimis,

ir skausmas pasitraukia,

sukeltas žmogiškojo melo.

Tarp nebylių daiktų,

kurie neišjuda iš vietos

be mano pastangų ir noro,

nemeluojančių,

saugumas toks,

lyg būčiau tėvų iš kapo

Visų Šventųjų dieną

jiems pažadėta

į nuotakas šioj žemėje.

 

Mąstau, kodėl toks sumautai

atgrasantis patampa man

šis saulėtas pasaulis.

O aš vis tiek

į jį visa esybe įkimbu,

atstumdama dangaus dievų

ištiestą iškeliaut

malonių pilną ranką…

2019

Laukinis tikėjimas

Viskas iš
laukinio tikėjimo
dangaus žmogumi.
Rugiai subrendo
saulėj ir vėjyje.
Rugiagėlės
tokios nekaltai viliojančios
melsvomis mergelių akim.

Rodos dar esu

Rodos dar esu.

Dar čia, kur žvelgia soduos akys

nekaltai pražydusių vyšnaičių.

Kur obelys, manęs neatsiklaususios,

keliauja sau pavasario palaukėmis.

Nelaimėliams

Dabar viskas mirtinai pavojinga. Kebabai, cepelinai, bulvės, pienas, bevaikiai prezidentai… Visko neišvardinsi. Tame tarpe, sakyčiau, mirtinai pavojinga ir aš su viskuo, ką savyje turiu ir jums duriu. Ir su tuo, ko neturiu, niekuomet neturėjau, bet va man ima ir prikergia, nes geriau už mane žino. Vaje vaje. Kaip mums tik ir išgyvent tarp “šitiekos“ pavojų? Tokiems nelaimėliams ir tokiems nuo visko nelaimingiems. Kadangi tų pavojų niekaip neįžvelgiu, jais negyvenu, todėl esu laiminga. Jau rašiau aną dieną. Gal dar pamenate? Tegul bus mano matymas siauras, supratimas menkas. Man nuo to tik geriau. Einu, užkliūnu už vinies. Susiplėšau naują suknelę. Bala nematė. Įsiūsiu kokį odos gabalėlį. Bus kitoniška, madinga, kitos tokios neturės. Va taip. Užkliūnu už akmenėlio, nes galvą išvertusi ėjau. Nusibrozdinu kelią. Pavojinga? Kalba, kad taip. Kažkas ten nuo tų nubrozdinimų gali pasidaryti. Varge, reikėtų pagalvę su savimi nešiotis, bet kad nepatogu. Nebent kokią mažytę. Bet juk galiu ir visu ūgiu išsitiest. Tai reikėtų jau visų patalų. varge tu mano. Kiek bėdų krenta ant žmogaus galvos. Tik spėk suktis. Jei vaikų neturi, tai negali suprast tų, kurie jų turi. Gal ne po vieną net. Šaunuoliai, kad taip geba ir gali. Gamtos apdovanoti. Bet va jei turi ir prezidentas, tai apie tuos savo vaikus ir tupinės. Rūpestis rūpestėlis dėl jų dieną ir naktį. Vėl negerai, nes nesirūpins tautos gerove. Žino, o gal ir tiesą apie mus kalba. Kad mes baisiai nelaimėlių tauta. Visokie pavojai mus tyko iš visų pusių. Nors aš tokia nesijaučiu. Va saulė spigina. Kad ją kur. Bet be jos niekaip. Tegul sau spigina. Rytinė pusė tai nėra ko norėt, kad rytais saulės nebūtų į langą.
Geros visiems dienos, puikaus sekmadienio. Ir būkit laimingi . Tik tiek. Tiesiog būkit LAIMINGI.

Laimės dėlei

Norėčiau pasigirt
savom miglom,
nukritusiom ant kelio,
kuriuo išeit pasiruošiau
į ten, į tą laimingą
laimingųjų statulų šalį.
Norėčiau iškalbėt visus
beprasmiškus žodžius
į dangų vaiskiai mėlyną.
Rudens plaukai manyje
tokie žiauriai susivėlę.
Ir vėjas tik draugauja
su permatomu šaltu lietum.
Aš jiems save kadaise
laimės dėlei pažadėjau.
2019

Uždelsti žodžiai

Glostau
tavo šnekėjimą
savo tylėjimu.
Juk dar nuogi klevai
ir gluosnis,
lyg būtų susigėdęs
mergiškųjų oro bučinių,
ligi žemės svyra.
Lietus negailestingai
vėl plaks prie grindinio
nedalingąją dulkelę.

Sutalpini save

į rugio grūdą,

į tą grumstelį žemės,

į menką duonos trupinį,

į lašą iš nerimstančio dangaus.

Kažkas užkliuvo akimis,

gal ką suluošini savu

kalbėjimu skystomis eilėmis.

Ne į poezijos didingą rūmą taikai,

tik priglaudi save prie lango,

už kurio erdvės

gal būt ir tau užtektinai.

Mažu pilku paukščiu rytais

paieškai savo laimės tarpsnio

kažkiek liūdna, kažkiek

į miesto mūrą lūžtančia gaida.

Drebulės dalia save palieki

vakaro gaisams išmaudyt,

kai viskas tavyje šiltai, o

nieko jau šalia tavęs nėra.

2019

Skaudu

Atsiplėši nuo grindinio.
Jauti, tavęs nebėra.
Tik rasos nuo pavasarinio medžio
tykiai krinta,
dejuodamos sava dalia.
Tik paukštis, per anksti pakirdęs,
suaimanuoja vietoje giesmės.
Atsiplėši nuo grindinio
savaip su savimi ir savyje
į kraujo gyvastį įkibęs.
Ir skaudžiai pajauti:
Tavęs šventai saviems nebėr…
2019

Nugalėjo

Mane nugalėjo
Saulė.
Ir debesis
rudens dangaus.
Nesiūlykit
viso pasaulio.
Užteks man
stiklinės gėlo vandens.
Beržo sula
telieka beržui
balto kraujo galia
Nesiūlykit kilt į dangų
ne kregždei.
Aš pilkojo grindinio
išsupuota dukra.
2019