Visi apie tą
ir aną,
apie žemę
su žmogiška aimana.
Apie dangų,
kuriam šnekėt į valias
savąja kalba leista.
O aš pačiumpu
baltą nuoskaudų debesį
juodųjų, piktų apsupty.
Kodėl visuomet
turėt būti
man ant tako
akmuo, nenuglūdintas
upės tėkmės?
Tarpe mūrų
niūriai suglumusio miesto
nenuolanki savyje.
Batai iš beržo tošies ant
žaizdotų gyvenimo kojų.
Telieka ir man tik remtis
į žemę
su žmogiška aimana
pūliuojančioj nenuolankumu
vienatvės nakty.
2019
Nemira 
Parašykite komentarą