Tiek nedaug to manęs.
Tik vėjo lengvas gūsis.
Tik beržo sulos lašas
ant sudiržusio grindinio.
Ko užsirūstinot,
ko užsirūstinot žodį suradę
apie ryto skambėjimą.
Tiek nedaug to manęs,
paskubėjusios atsiliepti
į trankų griaustinį.
Į verksmą dangaus lietumi.
Tenorėjau, kad viskas,
kas iš manęs,
būtų šviesa Prometėjaus.
Atsiprašau. Nesugebėjau.
2019
Parašykite komentarą