Sutalpini save
į rugio grūdą,
į tą grumstelį žemės,
į menką duonos trupinį,
į lašą iš nerimstančio dangaus.
Kažkas užkliuvo akimis,
gal ką suluošini savu
kalbėjimu skystomis eilėmis.
Ne į poezijos didingą rūmą taikai,
tik priglaudi save prie lango,
už kurio erdvės
gal būt ir tau užtektinai.
Mažu pilku paukščiu rytais
paieškai savo laimės tarpsnio
kažkiek liūdna, kažkiek
į miesto mūrą lūžtančia gaida.
Drebulės dalia save palieki
vakaro gaisams išmaudyt,
kai viskas tavyje šiltai, o
nieko jau šalia tavęs nėra.
2019

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: