Uždelsti žodžiai

Glostau
tavo šnekėjimą
savo tylėjimu.
Juk dar nuogi klevai
ir gluosnis,
lyg būtų susigėdęs
mergiškųjų oro bučinių,
ligi žemės svyra.
Lietus negailestingai
vėl plaks prie grindinio
nedalingąją dulkelę.


Ne viskas buvo
amžinai mana grubi klaida,
Pakilęs eit pro
atviras laukan duris,
iš manojo tylėjimo
tiek daug gajos vilties
su savimi imi.
Pavasarėjantys laukai, o
aš jame tik uždelsiu tylėjimu
žodžius, kuriuose tiek
rudeniško susikaupę tvaiko.
2019

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: