Rodos dar esu

Rodos dar esu.
Dar čia, kur žvelgia soduos akys
nekaltai pražydusių vyšnaičių.
Kur obelys, manęs neatsiklaususios,
keliauja sau pavasario palaukėmis.

Ir rodos prakalba
lietus į mano širdį lašais šaltais.
Sugniaužiu juos apmirusiais lediniais
savo pirštais lig skausmo jiems.
O jie tik šaiposi sava permatoma aistra.
Ir lieka tik mintis šilta:
Gyvenimas rudens darnoj nemiršta.
Tik suglaudžia vėlyvajai plaštakei
rugpjūčio vėjų nuvargintus sparnus.
2019

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: