Archive for 2019 kovo

Nedaug manęs

19 kovo, 2019

Tiek nedaug to manęs.
Tik vėjo lengvas gūsis.
Tik beržo sulos lašas
ant sudiržusio grindinio.
Ko užsirūstinot,
ko užsirūstinot žodį suradę
apie ryto skambėjimą.
Tiek nedaug to manęs,
paskubėjusios atsiliepti
į trankų griaustinį.
Į verksmą dangaus lietumi.
Tenorėjau, kad viskas,
kas iš manęs,
būtų šviesa Prometėjaus.
Atsiprašau. Nesugebėjau.
2019

Pasjansas

19 kovo, 2019

Pasiimk visus
pavasarius ir vasaras.
Šilkinės rudenio
nostalgijos man bus gana.
Atėjai į mano
vakarėjantį pasaulį
su pažadu išbūti šalia
ligi čiobreliais gardžiai
kvepiančios aušros.
Many ruduo šalnų ranka
suderina stygas
didingai arfai.
Tik skambint drebulei
jau nebėra prasmės.
Pavasariai ir vasaros
kitiems te šneka
apie gyvenimą,
kuriam nėra mirties.
Iš padrikų garsų
triukšmingo miesto
dar kartais sudėlioju
savo keistą pasjansą
be taisyklių išminties.
2019

Gyvam gyvenimas

18 kovo, 2019
Vakaro vėsoje,
nakties drėgnoje tyloje
kopi į rodos
paskutinę aukštumą.
Prabudęs rytas
vyturio giesmėj
ir vėl ištiesia savo ranką.
Sudurstytam iš lopinių
rausvų ir pilko šaržo
horizonte regi savas
neiškuoptas drumzles.
Sielos įtrūkęs veidrodis.
Džiugiai iškankini save
mintim: Gyvam gyvenimas.
Tegul ant atbrailos.
Tegul vienatvės sesės glėbyje.
Tegul kažkam tu po kaklu
pakibęs akmeniu.
2019

16 kovo, 2019

O kokiam debilumo laipsnyje
matot mane,
žvelgdami nuo savojo olimpo
į mane, jo papėdėje
pirmą saulės spindulį gaudančią?
Rytas, o aš nieko dar neturiu
savame delne, kas jums nuospaudas
ant kojų įspaustų.
Bandot nutildyt mane ryto suktinyje.
Beviltiškai debili esu, ragaudama
jūsų sarkazmu atskiesto vyno.
O kur nuo jo pasidėt,
jei pilate nešykštėdami.
Jūs ant savojo olimpo,
aš jo papėdėje matuojuosi man
siūtą debilumo skraistę.
Lietus šį rytą.
Kas dar neaišku?
2019

aukščiau savęs

15 kovo, 2019
patylėsiu
savęs vardan
palypėsiu
viena pakopa
aukščiau savęs
pasakys
egoizmas ir
nieko daugiau
savęs reklama
nublukusį rytą
ir tegul
aš vis vien
po nakties
gerą žodį saugau
pykčio savaime nėra
nebūna
mes patys jam
vergaujame
patylėsiu į pyktį
savęs vardan
viena pakopa
aukščiau savęs
gal pavyks
tegul ne kregžde
pilku žvirbliu
trumpam
atsiplėšt nuo žemės
 
2019 kovas

Sūnui

14 kovo, 2019

palaidok
mane gyvą
už nuodėmę
alkanos sielos
už nuomonę
su kraujo lašu
šaknimis įsitvėrus
gyvent savimi
ne šešėliu
iš anų dienų
prisitaikant sau
nūdieną tokią
vaikėziškai
pasipūtusią
priešingą
tolerancijos vėjams
palaidok mane
savyje
kaip niekinę būtį
kad užgautas
mano alsavimo
dangus virš tavęs
neimtų griūti
2019 kovo 14d.

Pažvelk į mane

14 kovo, 2019

Pažvelk į mane
akimis patiklaus vaiko.
Aš ta pati
su pirmo saulės
spindulio šiluma.
Pažvelk į mane.
Mano sieloj ugnis
iš naktų, kurios
neskaičiavo laiko
nuo iki.
Viskas manyje
beviltiškai pasenę?
Išmesta ant
modernaus kranto
žuvimi, tik beviltiškai
gaudau orą?
Aš ta pati su našta
ant pečių būti.
Net jei nevykusiai gyvenau,
myliu kiekvieną dulkę
ant manęs nutūpusią.
Nuraudę mano rytai
ir aš juose
savęs savaip pajautime.
Pažvelk į mane.
Šio laikmečio tėkmėje
aš ne viena,
gebanti gyva
nesupūti.
2019

Nenuolankumo kaina

12 kovo, 2019
Visi apie tą
ir aną,
apie žemę
su žmogiška aimana.
Apie dangų,
kuriam šnekėt į valias
savąja kalba leista.
O aš pačiumpu
baltą nuoskaudų debesį
juodųjų, piktų apsupty.
Kodėl visuomet
turėt būti
man ant tako
akmuo, nenuglūdintas
upės tėkmės?
Tarpe mūrų
niūriai suglumusio miesto
nenuolanki savyje.
Batai iš beržo tošies ant
žaizdotų gyvenimo kojų.
Telieka ir man tik remtis
į žemę
su žmogiška aimana
pūliuojančioj nenuolankumu
vienatvės nakty.
2019

Žemiška mintis

12 kovo, 2019

Iš kiekvienos nakties
po žemiškąją mintį,
kurioje kiekviena raidė
savaip reikšminga.
Kažkam ant balto
žirgo princo norisi.
O man tiktai karklų
žydėjimo kuklaus.
Iš žemiškos minties
išbyrančių raidžių
supinsiu naują potekstę,
sukvipusia esamu
pavasariu, ne tuo, kuris
gal bus ir man vikrus.
Po žemiškąją mintį
už kiekvieną kregždės
skrydį nuo žemės
lig dangaus ties horizontu.
(more…)

Akmenų naktis

10 kovo, 2019

Susilieji
su naktimi.
Ramybės dėlei.
Akmenų naktimi,
kai dega
vienišas nulaužtas medis.
Rankomis į žemę
įsitvėręs,
pakeiksnoji savo
skurdžią laimę.
Kojomis lig pusės
jau bedugnėje,
saulės spindulio
skausmingai išbučiuoto.
Akmenų naktyje
bejausmės sielos smaginasi,
siekdamos pavergti sau
kitų gyvenimus.
Pelenais pavirtęs medis
šiluma pravirks į
kandžią repliką prošal
praėjusio…
Akmenų nakties
ramybė ― kieto patalo.
2019