Archive for 2019 balandžio

Nuodėmė nuo žemės

29 balandžio, 2019

Kuo kaltinat mane?
Nuodėme nuo žemės?
Ir kad jaunystės ūpo
neišmėčiau pakelyje?
Seniai prigludo prie manęs
ir manyje rudens
laukų plaštakė,
paseno audros,
išsklaidančios sielos miglas.
Įsikabinu į gluosnio šaką
lyg į tėvo ranką su
vargo nuospauda delne.
Marga rudens skraiste apgaubsiu
nuodėmingą savo kaltę,
kilmės nuo žemės.
(more…)

Už mirtų tako

28 balandžio, 2019
Nesupratau,
iš kur žinia
skubėti į
gyvenimą už mirtų tako.
Puodelyje kava jau nekaršta.
Ir širdžiai neramu,
o gal baisu neatsiliept
į ryto skubų taktą.
Tiek daug tos vasaros
saulėto žaismo
ant šalikėlio iš anuomet.
Ir dvelksmo, bežodžio dvelksmo
su kvapais sužydusių
laukuos rugiagėlių.

(more…)

Be tęstinumo

25 balandžio, 2019

Atsispirt nuo suskeldėjusio grindinio
ir aukštyn, kur debesų dalia. Tegul sumaigyta,
tegul išlyjanti. Su žaibo blykstelėjimu,
perkūno ne visuomet išmintinga prakalba.
Užtat savaip savim laimingu ir visiškai savu.
Atsispirt ir lėkt prieš tau paskirtą rūstų vėją,
kuriam nė motais ilgesio prisotinta naktis.
Juk šitiek metų pilka dulke prie palaikio miesto krūmo
prisišliejęs, tesi Iš šypsenos ir liūdesio sudurstytas.
Be tęstinumo jokio.
Tik išjuoktas už negrabų posmą. Už pomėgį
ankstyvą rytą atsispirt nuo grindinio.
Sekundės menką dalį pajaust save kitaip,
ne ta prie miesto krūmo prisišliejusia dulke.
2019

Kvietimas

20 balandžio, 2019
Ateik
į mano namus
uoga užmaršties,
ašara švento laukimo.
Negali?
Ateik tuomet
modernia tyla,
neišganančia sielos.
Savo tiesa,
savo melu
volungės čiulbėjimo.
Ant pavasario kilimo
švęsime rudenį
kalbėjimo margo.
Pajusim vėlei žemuogės skonį,
kol žemės gelmių
kūnas nepažino
 
2019

Šalta

18 balandžio, 2019
Siaubingai šalta ne
nuo pavasario vaikštynių,
ar nuogo medžių žaismo,
nuo nuotolinio artimųjų vėjo.
Gailus juk būna prie šviežiai
supilto kauburėlio verksmas.
Kodėl tuomet mes šitaip
atkakliai nuo gyvasties
nusisukam į šalį?
Ir liekam saulės pašykštėję,
šypsenos, gal žodžio gero.
Siaubingai šalta.
Ne gulinčiam supiltam kauburėlyje.
O išmestam savų į akmenuotą
vienišumo krantą.
2019

Alsuoja žemė

17 balandžio, 2019
Iš pavasario
tiesiai į rudenį,
vasaros žiedą aplenkęs.
Kažkur ties viduriu
žemė dvasingai alsuoja
į meilę savų atsirėmusi.

(more…)

Pasivaikščiojau žodžiais

14 balandžio, 2019
Aš tik šiandien
ir tik trumpam,
kad pertraukčiau
užburtąjį mudviejų ratą.
Tu sakai,
rasos krinta per garsiai,
per smagiai
rytmetiniame vėjyje
šoka sukaitę saulės zuikučiai.

(more…)

Palaiminimas

11 balandžio, 2019
Tebus palaiminta diena
be žodžių cirko.
Tebus palaiminta.
Viskam juk savo laikas.
Skraidžiojo drugiai margi
po sielos pievą.
Nūnai gedi tu jų visų.
Palaimini plazdėjimą savy,
pažadintą nakties.
Dar vakar mėginai
suburti iš raidžių
kažką į laišką panašaus
žmonijai ― gerumo fėjai.
 
Deja. Riba ir tu
jau nebesi šios žemės
ilgai nešiotas vaikas.
Todėl sakai,
tebus palaiminta naktis
be skrupulingos mėnesienos.
Ir žodžių, ištartų,
kad nuramintumei
liežuvio niežulį.
2019

Be nostalgijos. Akcentai

8 balandžio, 2019
Prabudimas
skausmingas.
Į vienatvę
po pilnu
žmogiško prado
dangumi.

(more…)

Likimo ratas

8 balandžio, 2019

Uždaras ratas
tavo painaus likimo.
Vėjų nugairinto,
audrų išbučiuoto.
Mindė išmindė
gyvenimo pievą
ne saulės zuikučiais,
batais purvyno.
Ne tau šypsojosi
mėlynas šlaitas
žibuoklių šilkinių.
Dangus apsiblausęs
ir tas pašykštėjo
žvaigždės rytmetinės.
Vakaro purpurą
pridengė debesimi
kartaus deguto.

(more…)