Ir lieka tik
bedugnės kraštas
Ir žemuogė prisirpusi prie jo.
Nušoktum,
bet iš ryto rasos krenta
ant grindinio,
nes žemė juk po juo.
(more…)
Archive for 2019 gegužės
Lyrikos bedugnėje
31 gegužės, 2019Naktų ramybėje
29 gegužės, 2019Sudarkyta horizonto vizija
29 gegužės, 2019***
26 gegužės, 2019Bus ir man.
Išbrisiu iš tylėjimo,
įtempsiu balso stygas,
suriksiu tau į ausį.
Girdės visas pasaulis,
ką pranašavo mano tylėjimas.
Gyvenimas šitaip audrų pilnas.
Būna, užsirūstinęs tyli žeme.
Tai žemė išmokė mane tylėjimo
ir tylos, kurioje tik jos alsavimas
ir žolės, įspraustos
tarp grindinio plytelių, aimana.
Mano tylėjimas iš žemės
po grindiniu,
kuriuo nevaikšto ryto rasa.
Susireikšminimas dienoje
26 gegužės, 201925 gegužės, 2019
Įpuola mano išblyškęs rytas.
Čiumpa man iš rankų duonos riekę
jau suteptą būsimos dienos sviestu.
Ryja godžiai. Stebiu ir žaviuosi.
Užjaučiu savo alkaną rytą.
O jo akyse užuojautos man nė krislo.
Pasikraunu jo godumu,
užgeriu sula užpernykščia, užsilikusia.
Ieškau, kam ištraukt iš rankų duonos riekę,
idant netektų alkt visą dieną.
Iškrova gerai, kai nėra pasirinkimo
tarp juodų ir raudonų ikrų
ar tik paukščių darnios sutartinės..
***
25 gegužės, 2019Bus metas
prisidengt lapais žilais
nuo per ilgo būvimo.
Vakarais užsikloti karma
iš nepraeinančio ilgesio.
Bus metas
sužaist paskutinę šachmatų partiją
su gyvenimu ant išplaukiančio plausto.
Kol nėra,
visas pasaulis į tave remiasi.
O tu atsakai jam. Nesvarbu,
džiaugsmo ar skausmo ašara.
2019
Išbarė paukščiai
24 gegužės, 2019Juodvarnėlis
24 gegužės, 2019Tai tik mano ruduo,
tiktai mano.
Ir tik mano tie degantys
klevo lapai.
Ir žaibai rudeniniai
apakinantys,
šviesa iš praėjusio meto.
Tai tik mano vienatvė,
ilsisi parke
ant naujai nudažyto suolo.
Juodvarnėlio ištiestas sparnas
glosto plaukus
išblukusio atspalvio.
Tai tik mano ruduo,
upeliu be lietaus ryto saulėje
gyvybe patvinęs.
Juodvarnėlis juk irgi paukštis
su sparnais lig dangaus žydrynės.
2019
Gerumo kaina
23 gegužės, 2019Būna,
paklausi savęs.
kokia tavo gerumo kaina
balzganų miglų kontekste.
Ir atsakai sau:
Ištįsusio ilgesio, laukimo,
nesibaigiančio
su nužydėjimu už lango klevų.
Lopinėlyje žemės
dangus, kuriame dingsta savi.
(more…)