Lyrikos bedugnėje

Ir lieka tik
bedugnės kraštas
Ir žemuogė prisirpusi prie jo.
Nušoktum,
bet iš ryto rasos krenta
ant grindinio,
nes žemė juk po juo.

Naktų ramybėje

Palikite mane

ramybėje naktų,

vieną palikite.

Į save surinksiu žvaigždes,

iš godumo,

kad jums jomis

niekuomet nelytų.

Mėnesienas surinksiu į save.

Jų šviesos jums neteks matyti.

Sudarkyta horizonto vizija

Įspūdingas ryto lietus

nelengvai įsipaišo

į tavo horizonto viziją.

Ne į tokią, kurioje

niekingas žmogus

kritikuoja kitą niekingai.

Ne į tokią, kurioje

pavydas gajus ir

sirpsta juodos apkalbos

ne saldžiomis vyšniomis.

Panorėjai šviesos

kiek tamsokam savo rytui.

Horizonto su žalsvu vainiku,

ežero bangos paglostytu.

Naivu buvo tikėt,

lietui įspūdingai lyjant

bus giedra sielose,

kurios giedro dangaus

savyje niekuomet

ir nebuvo brandinusios.

2019

***

Bus ir man.
Išbrisiu iš tylėjimo,
įtempsiu balso stygas,
suriksiu tau į ausį.
Girdės visas pasaulis,
ką pranašavo mano tylėjimas.
Gyvenimas šitaip audrų pilnas.
Būna, užsirūstinęs tyli žeme.
Tai žemė išmokė mane tylėjimo
ir tylos, kurioje tik jos alsavimas
ir žolės, įspraustos
tarp grindinio plytelių, aimana.
Mano tylėjimas iš žemės
po grindiniu,
kuriuo nevaikšto ryto rasa.

Susireikšminimas dienoje

Dienoje iš miglų

tavo kojos mina slenkstį

iš kasdienybės

į minios menkutę šventę,

kurioj nėra tavos sėkmės.

Kurioje visi save pristato

kaip skaidriausią lašą

be regimybės į kaltes.

Įpuola mano išblyškęs rytas.
Čiumpa man iš rankų duonos riekę
jau suteptą būsimos dienos sviestu.
Ryja godžiai. Stebiu ir žaviuosi.
Užjaučiu savo alkaną rytą.
O jo akyse užuojautos man nė krislo.
Pasikraunu jo godumu,
užgeriu sula užpernykščia, užsilikusia.
Ieškau, kam ištraukt iš rankų duonos riekę,
idant netektų alkt visą dieną.
Iškrova gerai, kai nėra pasirinkimo
tarp juodų ir raudonų ikrų
ar tik paukščių darnios sutartinės..

***

Bus metas
prisidengt lapais žilais
nuo per ilgo būvimo.
Vakarais užsikloti  karma
iš nepraeinančio ilgesio.
Bus metas
sužaist paskutinę šachmatų partiją
su gyvenimu ant išplaukiančio plausto.
Kol nėra,
visas pasaulis į tave remiasi.
O tu atsakai jam. Nesvarbu,
džiaugsmo ar skausmo ašara.
2019

Išbarė paukščiai

Išbarė mane ryto paukščiai,

savo giesme,

prigirdyta ryto rasos.

Išbarė, manęs nepažinę

Už raudą gūdžioj sutemoj.

Medžio pavėsyje žolę,

nuglosčiau koja basa,

už švelnų atodūsį brolį

į mano tylų:

Aš ne paukštis. Tik aš.

Miesto mūrai tylėjo,

šiepdami tvirtus dantis.

Aš ne paukštis, tik

pernykštė rugiagėlė vėjyje

parėmusi gluosnį.

Paprasčiau, tiktai aš.

2019

Juodvarnėlis

Tai tik mano ruduo,
tiktai mano.
Ir tik mano tie degantys
klevo lapai.
Ir žaibai rudeniniai
apakinantys,
šviesa iš praėjusio meto.
Tai tik mano vienatvė,
ilsisi parke
ant naujai nudažyto suolo.
Juodvarnėlio ištiestas sparnas
glosto plaukus
išblukusio atspalvio.
Tai tik mano ruduo,
upeliu be lietaus ryto saulėje
gyvybe patvinęs.
Juodvarnėlis juk irgi paukštis
su sparnais lig dangaus žydrynės.
2019

Gerumo kaina

Būna,
paklausi savęs.
kokia tavo gerumo kaina
balzganų miglų kontekste.
Ir atsakai sau:
Ištįsusio ilgesio, laukimo,
nesibaigiančio
su nužydėjimu už lango klevų.
Lopinėlyje žemės
dangus, kuriame dingsta savi.