Išbarė paukščiai

Išbarė mane ryto paukščiai,
savo giesme,
prigirdyta ryto rasos.
Išbarė, manęs nepažinę
Už raudą gūdžioj sutemoj.
Medžio pavėsyje žolę,
nuglosčiau koja basa,
už švelnų atodūsį brolį
į mano tylų:
Aš ne paukštis. Tik aš.
Miesto mūrai tylėjo,
šiepdami tvirtus dantis.
Aš ne paukštis, tik
pernykštė rugiagėlė vėjyje
parėmusi gluosnį.
Paprasčiau, tiktai aš.
2019

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: