Įpuola mano išblyškęs rytas.
Čiumpa man iš rankų duonos riekę
jau suteptą būsimos dienos sviestu.
Ryja godžiai. Stebiu ir žaviuosi.
Užjaučiu savo alkaną rytą.
O jo akyse užuojautos man nė krislo.
Pasikraunu jo godumu,
užgeriu sula užpernykščia, užsilikusia.
Ieškau, kam ištraukt iš rankų duonos riekę,
idant netektų alkt visą dieną.
Iškrova gerai, kai nėra pasirinkimo
tarp juodų ir raudonų ikrų
ar tik paukščių darnios sutartinės..