Lyrikos bedugnėje

Ir lieka tik
bedugnės kraštas
Ir žemuogė prisirpusi prie jo.
Nušoktum,
bet iš ryto rasos krenta
ant grindinio,
nes žemė juk po juo.

Ir lieka tik
nuraudę horizontai
su neramių svajonių atspindžiais.
Ir takas, tavo kojų nepramintas.
Eitum juo,
bet juk tokia ryškėja vakaro žara
ir tuštuma už jos.

Ir lieka tik
geismai, atodūsiai,
aistringos meilės miglos
su neatskleista jų paslaptinga giluma.
Gal išsklaidytum jas,
tik jau kiti akordai
ir natos kitos
pavargusioje tavo širdyje.

Ir tu tik
savo lyrikos bedugnėje
skubi sušokti dar
nepaskutinį valsą
žemės „angelų″ apsuptyje.

2019

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: