Desertas

Desertui buvo
užgaulus žodis
ir palinkėjimas išeiti
į dausas.
O prieš sakydamas
ar pats žinojai, kad palinkėjimas
išeiti neaplenks ateityje tavęs?
Maniau, desertui įkvėpsiu
ryto oro, pritvinkusio
nakties rasos.
Ir miesto parkas bus svetingai
nenuobodus
šalia žvalios jaunystės.
Fone sužydusių alyvų
krito žodis,
išraudęs nuo jame įstrigusios
įžūlios minties.
2019

Gyvenimo paradoksas yra tame: jei tu esi nejautrus , – tu skaudini žmones.
Jei tu jautrus, – žmonės skaudina tave.  M. F. Dostojevskis

Nakties delčios

 

Neliūdėk, naktie,

kad rytas kojas

nusivalo į tavo

delčių išbučiuotą

skausmo rasą.

Laikinos jo varsos

horizonte maivos

lyg mergelės,

anaiptol neskaiščos.

Naktie, ant tavo juodo

amžinojo skruosto

gal per dažnai

suspindi ir manų

akių rasa.

Delčia nuglostai

sudėvėtą mano skruostą.

Man rodos vėl jaučiu

anapilin išėjusių seniai

tėvų rankas.

 

2019

Netobula

Nekankink savęs ilgesiu
sodams žydint.
Iki pamišimo viskas netobula.
Ir toks netobulas žodis myliu.
Tiek netobulos išminties
niekuomet nesenstančio vėjo
gūsiuose, nulaužusio
vienišos laukinės obelies šaką.
Beprasmiška ilgėtis, apsikabinus
tik save statulos pavidale,
upės tėkmei į tave šnekant.
Žodis myliu be grimo.
Būtų tobulas, jei būtų
be mūsų pačių atspindžio.
2019

Ryto viltis

Neateisi.
Nei šį, nei kitą vakarą.
Pavargę tavo šešėliai
ilsėsis ant mano peties.
Fontanai parke tylės
apie jausmą gyvenantį
anapus, už praeities.
Rasos klevo žieduose
pakuždės žodžius
seniai pamirštus.
Rudens švelnūs pirštai
pakedens plaukus šalna.

Po skylėta užuolaida

Atviriausiai kalbu su savimi. Su kitais kažkas kažkiek pridengta lengva ironija. Sako, kad slepiuosi po skylėta užuolaida. Gal ir taip. Bet tikrai nedarau niekam blogo. Pokalbyje su savimi išdurninu save už tą ar kitą žodį, poelgį, reakciją į ką nors. Net už tai, kad vis dar esu. Ir dėl to man jau neramu. Kai vakare “numirštu“, o rytą ir vėl gyvastis, jaučiuosi lyg išduočiau kieno viltį, kad manęs jau nebus. Kai kas pasakys, ko čia dabar panikuoju ar išeit noriu. O jūs nenorite? Niekuomet nekyla tokia mintis nebūt daugiau? Mes visi ieškome, laikui atėjus, kažkokios prasmės būti. Ieškau ir aš. Iš čia ir tie posmai, savęs prilaikymas tame nore būti. Kažkoks sustabarėjęs ir negyvas žodis. Bet man vis geriau nei tas yra kaip yra. Negerai, kad yra taip. Privalu, kad būtų kitaip. Gal todėl ir slepiuosi po ta skylėta užuolaida. Kad nors kiek pasislėpt nuo per smalsių akių. Ne visi galime save išstatyt visuotiniam teismui. Pristatyt save, liaupsint savo gyvenimo būdą, savo tiesas, savo kūno linijas ar dejuot viešai dėl to ar ano. Nelabai išeina viešumoje pasirodyt Ievos ir Adomo apdaru. Vis tiek kažkiek kažką bent jau pridengiame. Tegul ir skylėta uždanga. Susijuokiau. Kaip ir toje pasakoje, kai merga įvykdė pono reikalavimą ir atėjo nei apsirengusi nei nuoga. Tiek to. Juoktis juk sveika. Nors va nuo to juoko raukšlės apie akis susidaro. Bet juk juoko, ne skausmo. Ir nėra ko jų gėdytis ar nervintis dėl jų.

Link savęs

Nematuoji žingsnių.

Tik eini link savęs.

Iš savęs šilumą trauki,

kai aplink šaltas lietus,

kai aplink speigai,

užrūstinę sielą savų.

Nemeluoji sau,

bus graži diena su saule.

Nuskambės balsai

į tavo vienišumo pasaulį.

Nesidangstai alyvos šakele,

paieškoje penkialapės laimės.

Žodis į tylą

Nešk žodį.

Į tylą, kurioje

nėra mirties.

Ir nuodėmės

moteriško būvimo.

Žodį, kuriame gal

nėra išminties,

tik lengvas

savęs kitaip suvokimas.

Ryto ekspromtas

Ir kodėl
suglamžom savo laiką,
plėšome save į skutelius
nepakantumo dėlei,
nematydami kaip sensta
mūsų pėdos,
nykdamos vardan
mumyse putojančių
pagiežingos neapykantos
kitiems ir sau aistrų.
Savo nuomonės
kaip mylimųjų apkabinti
plūstamės ir niokojam save.
Paaukojame save
didybės rolei,
kurioje nei mėnesienai
anei saulei
vietos širdyje jau nebėra.
2019

O kodėl kai kurios net labai dailios merginos neišteka?
Nes jos per daug protingos, kad tekėtų. Pagarba joms.