Tegul kalba medžiai
tegul kalba.
Ir paukštis
tegul čiulba šakose.
Esi savęs paties nelaisvėje,
sau priešas,
iššaukęs iš savęs
visas tamsias jėgas.
Tie varginantys vakarai,
jų šešėliai tąsūs,
tos naktys, kai neberandi savęs.
Tegul bent rytą
medžiai kalba apie taką,
kuriuo galėjai eit,
bet baimėj nuklydai.
Naktyje vėl apuokas
klykė šaižiai
apie tą jausmą, kurs ne tau.
Prabudęs rytą,
saulės spindulį suspaudi.
Įmanytum, užsidegtų
tegul vėlyva, betgi meile širdyje.
2019
Parašykite komentarą