Archive for 2019 liepos

Bejėgis rytas

31 liepos, 2019
Gėrio jokio
ryto paūmėjime.
Tiktai rasos
baikščiai krinta
žemėn, kur
žmogus vargais
praėjo, kuprą
savo nešdamas
per sąvoką,
vadinamą gyvenimu.
Tik iš medžio,
šakomis palinkusio,
paukščio lizdas
krito ir sudužo.
Kiek per daug vilčių
į naują rytą
buvo prismaigstytą
adatomis žmogiškų
širdžių.

(more…)

Apie sutrintą lapą

30 liepos, 2019
Kiti apie antiką,
renesansą ar klasiką.
Apie jų subtilybes ir
klystkelius.
O aš tik pernykštį
suvytusį lapą maigau
tarp pirštų.
Jame tiktai žodžiai
paprasto skambesio,
be išmanių akordų.
Kiti apie didžias
asmenybes
išėjusias, esamas,
numanomas būti.
Tas, kur kalam
ar kalsime pagal save
prie sienos ar kryžiaus.
O aš tik sutrinu
pernykštį suvytusį lapą
tarp pirštų
su žodžiais kasdienio
naivaus gaivumo.
2019
 

Nežadėk

29 liepos, 2019

Nežadėk man

saulės ir žvaigždžių,

mėlynų rugiagėlių,

nubėgančių

geltonuojančiu

rugių lauku.

Tik mylėk mane

Mylėk.

Ir meilę savo

sutvirtink tuo

šventuoju sakramentu –

savo bučinio

medum.

2015 pavasaris

 

 

Skaudžiau už būtį

29 liepos, 2019
Žaidžiu gyvenimą
kaip tokį.
Su saule, vėju lietumi.
Gal kam su akmeniu
užvožusi,
saują smėlio pažeriu
sau į kaštonais degančias
begėdiškas akis.
Toks dramatizuotas
pats susidėlioja visko vaizdas,
be mano pastangų.

(more…)

Apie atmintį ir ne tik

29 liepos, 2019

Galvoju apie atmintį. Ir apie tai, kiek ji siekia atgal. Žmonės, įvykiai, svarbūs, mažiau reikšmingi, gerokai išblukę. Iš visko sudėlioji save, savo gyvenimą nuo iki dabar ir tuo pasiremdamas, konstruoji, kiek valingai, kiek ne, tą savo ateitį, kurios gal nespėsi net pamatyt, patirt, joje tavęs jau nebus. Bet bus kiti. Pavydu? Tai kažkiek pavydu. Normalus žmogiškas jausmas kaip ir meilė. Lakas ir erdvė, buvusios iki manęs, būsimos po manęs, kažkaip nedomina. Gal tik žmonės, kokie jie bus, kokie mus pakeis ir įvykiai. Sakysit, be erdvės ir laiko jie negali egzistuoti. O ką gali žinot. Pažanga, viskas tobulėja. Gal ir nereikės žmogui kuomet nei erdvės, nei laiko. Ir jie ir įvykiai tiesiog bus ir tiek.

Įvykiai ir žmonės iš praeities į dabartį vieni atkeliavo, kitų nėra, nes neužčiuopiu jų buvimo savyje. Susilieti vienu kitu skambučiu, pamatai pėdsaką, jų paliktą po kokiu įrašu ar nuotrauka. Tuo ir lyg pasako: Esu dar, tave matau, bet nėra laiko, mano erdvėje nėra tau vietos. Na va laikas ir erdvė. Du dalykai, kurie mane visuomet šokiruoja savo (ne)buvimu. Dvi lazdos, kuriomis pasiremiame, kai žmogus dėl kažkokių priežasčių yra nemielas, nepageidaujamas erdvėje, kuriam tiesiog gailu savo laiko. Noriu rėkt: “ Išmeskim iš savo makaulės, iš savęs tas dvi lazdas, į kurias taip atkakliai remiamės, kai nenorime susitikt, matyt, kalbėt, bendraut gyvai. Atsiras ir laiko ir erdvės. Sau, tam žmogui. Na o jei jau rimtai nenorime, nemalonu, tai ir sakykime tą NENORIU. O netrinkime, liaudiškai tariant, “lazanką“. “

Atmintis, bent manoji, dar velniškai gaji. Dažnai išnyra tokie įvykiai ir žmonės juose, kuriuos geriau būtų “numarinti“ amžiams. Bet gerai suvokiu, kad po mano galutinio išėjimo, viskas vis tiek išlįs. Juk kai negalėsiu apsigint, tai liežuviai labai ir labai atsiriš. Man neskaudės, mano artimiesiems gal net labai.
Tiek daug nepavykusio, nuodėmingo liko išliko ir vis iššoka, primindami man save. Bet juk be jų nebūtum pilnareikšmis net sau. Atmintis gerai, tik va kartais elgiamės su ja kaip su varganu sulytu šuneliu, nuolat varome ją iš savęs ir nuo savęs. Ir deja dar nėra tokios atminties saugojimo ir gero elgesio su ja organizacijos. Gal kada ir bus. Bet dabar su savo atmintimi kiekvienas elgiamės kaip išmanome, mokame, suprantame ir norime. Žinote, o būna, kad sutrinku, kai niekaip negaliu atgamint kokio reiškinio pavadinimo. Žinojau, bet atmintyje išsitrynė. O gal tai ji man kerštauja už nedorą elgesį su ja?

Nežinau kiek liko man laiko. Negalvoju. Kiek erdvės aplink mane ir manyje? Tiek kiek mano atmintyje likę išsaugotų žmonių ir įvykių. Tos lazdos, to laiko į valias turiu jiems. Ir noro turiu. Bet vienpusis jis nereiškia nieko. Arba pasako viską. Galvoju, gal labai gaji mūsuose baimė, patirt tai, ką patyrėme bendraudami anuomet arba jau nepatirti. Spėlionės ir tik spėlionės. Savęs bijojimas veda į niekur. Ir į atminties išdavystę. O išdavystė yra baisus dalykas, kai žmogus dar gyvas. Todėl, jei jau dabar metat žmogų iš atminties, stumiat iš savo sumautos realybės, nereikia, jam išėjus, rašyt nei pro memoriam nei in memoriam. Nesąžininga nei jo, nei savo atžvilgiu.

Atmintis trupiniais

28 liepos, 2019

Pamiršau
atmintį
ant pusryčių stalo,
trupiniais pamiršau.
Du paukšteliai
giesme save ar mane
linksmina
be atminties
klaidžiojančią sulyta
miesto gatve?
Skubu.
Gal be jos rasiu namus.
Ir stalą su ant jo
pabirusiais atminties
trupiniais.
(more…)

Tėvo išmintis

28 liepos, 2019
Tyloje
lyg išmintyje
tėvo,
obliuojančio lentas.
Nebuvo
daug neklystančio
žinojimo.
Tik lenkėsi jam
vaikščiojant po sodą
senutė obelis.
Save tyloj
lyg tėvo išminty
išsaugau.
Rudens atolais
gyvenu.
Tai kas, kad lietūs.
Ir akmuo aštrus
į pat girnelę.
Tyloje
į mano rudenišką
žingsnių taktą
linksi man
senoji sodo obelis.
Gyva obliuotoje
lentoje tylioji
mano tėvo išmintis.
2019

Pažadų tiekėjas

27 liepos, 2019
Ankstyvą rytą paskambino prie durų. Apsiverčiau ant kito šono. Maniau, nueis ir tiek. Skambutis įkyriai grojo savo muzikėlę toliau. Skambinantysis buvo stipriai atkaklus. Atsikėliau, įsispyriau į šlepetes ir nušlepsėjau prie durų. Pažvelgiau pro akutę. Kažkoks gerai įmitęs vyriokas spaudė ir spaudė skambutį.

(more…)

Preliudija

27 liepos, 2019

Verkiu
į strazdo giesmę.
Ledokšniais
grindinį pramušt
gaji.
Klevai vasaros žaluma
laimingi.
Ir jų šita preliudija
į niekur.
Į mūrą įkali save
kaip vinį
už ašarą erdvėj kitų.
Manęs niekuomet
nepažinę,
įvertina pakantumu.
(more…)

Parodija

27 liepos, 2019
Meilūs žodžiai
vidury nakties,
paukščiams
suokalbyje miegant.
Paslaptingą jų skambėjimą
perskrodžia
atitrūkusi nuo dangaus
žvaigždė,
jų nesugebėjusi suniokot.
Tik aušra, garsais tos
krintančios rasos
sugrąžina realybės pojūtį.
Meilūs žodžiai, ištarti
viduryje nakties
lyg parodija aštri
iš vienatvės ne kelius,
tik klystkelius parodys.
2019