Tyloje
lyg išmintyje
tėvo,
obliuojančio lentas.
Nebuvo
daug neklystančio
žinojimo.
Tik lenkėsi jam
vaikščiojant po sodą
senutė obelis.
Save tyloj
lyg tėvo išminty
išsaugau.
Rudens atolais
gyvenu.
Tai kas, kad lietūs.
Ir akmuo aštrus
į pat girnelę.
Tyloje
į mano rudenišką
žingsnių taktą
linksi man
senoji sodo obelis.
Gyva obliuotoje
lentoje tylioji
mano tėvo išmintis.
2019
Parašykite komentarą