Apie atmintį ir ne tik

Galvoju apie atmintį. Ir apie tai, kiek ji siekia atgal. Žmonės, įvykiai, svarbūs, mažiau reikšmingi, gerokai išblukę. Iš visko sudėlioji save, savo gyvenimą nuo iki dabar ir tuo pasiremdamas, konstruoji, kiek valingai, kiek ne, tą savo ateitį, kurios gal nespėsi net pamatyt, patirt, joje tavęs jau nebus. Bet bus kiti. Pavydu? Tai kažkiek pavydu. Normalus žmogiškas jausmas kaip ir meilė. Lakas ir erdvė, buvusios iki manęs, būsimos po manęs, kažkaip nedomina. Gal tik žmonės, kokie jie bus, kokie mus pakeis ir įvykiai. Sakysit, be erdvės ir laiko jie negali egzistuoti. O ką gali žinot. Pažanga, viskas tobulėja. Gal ir nereikės žmogui kuomet nei erdvės, nei laiko. Ir jie ir įvykiai tiesiog bus ir tiek.

Įvykiai ir žmonės iš praeities į dabartį vieni atkeliavo, kitų nėra, nes neužčiuopiu jų buvimo savyje. Susilieti vienu kitu skambučiu, pamatai pėdsaką, jų paliktą po kokiu įrašu ar nuotrauka. Tuo ir lyg pasako: Esu dar, tave matau, bet nėra laiko, mano erdvėje nėra tau vietos. Na va laikas ir erdvė. Du dalykai, kurie mane visuomet šokiruoja savo (ne)buvimu. Dvi lazdos, kuriomis pasiremiame, kai žmogus dėl kažkokių priežasčių yra nemielas, nepageidaujamas erdvėje, kuriam tiesiog gailu savo laiko. Noriu rėkt: “ Išmeskim iš savo makaulės, iš savęs tas dvi lazdas, į kurias taip atkakliai remiamės, kai nenorime susitikt, matyt, kalbėt, bendraut gyvai. Atsiras ir laiko ir erdvės. Sau, tam žmogui. Na o jei jau rimtai nenorime, nemalonu, tai ir sakykime tą NENORIU. O netrinkime, liaudiškai tariant, “lazanką“. “

Atmintis, bent manoji, dar velniškai gaji. Dažnai išnyra tokie įvykiai ir žmonės juose, kuriuos geriau būtų “numarinti“ amžiams. Bet gerai suvokiu, kad po mano galutinio išėjimo, viskas vis tiek išlįs. Juk kai negalėsiu apsigint, tai liežuviai labai ir labai atsiriš. Man neskaudės, mano artimiesiems gal net labai.
Tiek daug nepavykusio, nuodėmingo liko išliko ir vis iššoka, primindami man save. Bet juk be jų nebūtum pilnareikšmis net sau. Atmintis gerai, tik va kartais elgiamės su ja kaip su varganu sulytu šuneliu, nuolat varome ją iš savęs ir nuo savęs. Ir deja dar nėra tokios atminties saugojimo ir gero elgesio su ja organizacijos. Gal kada ir bus. Bet dabar su savo atmintimi kiekvienas elgiamės kaip išmanome, mokame, suprantame ir norime. Žinote, o būna, kad sutrinku, kai niekaip negaliu atgamint kokio reiškinio pavadinimo. Žinojau, bet atmintyje išsitrynė. O gal tai ji man kerštauja už nedorą elgesį su ja?

Nežinau kiek liko man laiko. Negalvoju. Kiek erdvės aplink mane ir manyje? Tiek kiek mano atmintyje likę išsaugotų žmonių ir įvykių. Tos lazdos, to laiko į valias turiu jiems. Ir noro turiu. Bet vienpusis jis nereiškia nieko. Arba pasako viską. Galvoju, gal labai gaji mūsuose baimė, patirt tai, ką patyrėme bendraudami anuomet arba jau nepatirti. Spėlionės ir tik spėlionės. Savęs bijojimas veda į niekur. Ir į atminties išdavystę. O išdavystė yra baisus dalykas, kai žmogus dar gyvas. Todėl, jei jau dabar metat žmogų iš atminties, stumiat iš savo sumautos realybės, nereikia, jam išėjus, rašyt nei pro memoriam nei in memoriam. Nesąžininga nei jo, nei savo atžvilgiu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: