Skaudžiau už būtį

Žaidžiu gyvenimą
kaip tokį.
Su saule, vėju lietumi.
Gal kam su akmeniu
užvožusi,
saują smėlio pažeriu
sau į kaštonais degančias
begėdiškas akis.
Toks dramatizuotas
pats susidėlioja visko vaizdas,
be mano pastangų.

Gyvenimo realijos
nesnaudžia
ant mano senstančio peties.
Iš šulinio, į kurį kadais
galbūt prispjaudžiau,
pasisemiu vandens.
O jis gaiva prabyla į mane.
Skaudžiausia,
suvokimas visko tik dabar
kate prie šono glaustosi,
gyvą mėsą išplėšdamas
lenktais nagais.
2019

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


%d bloggers like this: